Stilistė Viktorija Šaulytė apie draugystę su savo kūnu ir drąsą rodyti jo netobulumus
Gyvename apsupti poreikio įsikelti nepriekaištingą asmenukę, ieškome naujų programėlių, padėsiančių sukurti tobulą išvaizdą, sukame galvas, kaip pritraukti didesnį sekėjų skaičių „Instagram“ paskyroje. Ar susimąstote, kokiomis problemomis gyvena daugelis iš mūsų? Tampame visuma, kurioje nelieka vietos tikrumui su visu jo unikalumu, trūkumais ir nelygumais, dėl kurių tampame savimi.
Apie draugystę su savimi, gyvenimą be kaukių ir drąsą būti savimi kalbamės su stiliste ir realybės šou dalyve Viktorija Šaulyte.
Viešojoje erdvėje žmonės dažnai bando tapti tokiais, kurie atitiktų kažkieno lūkesčius, o tu drąsiai demonstruoji tikrąjį savo veidą, nebijai pasirodyti netobula. Papasakok apie savo gyvenimo filosifiją.
Tai įvardinčiau ne kaip filosofiją, o kaip realų gyvenimą. Socialinę erdvę galima prilyginti realybės šou. Dauguma dalyvių yra nusiteikę intrigoms, pykčiams ir panašiems dalykams, bet kodėl taip yra? Juk tikrame gyvenime visi tiesiog gyvena, siekia kažkokių tikslų… Kodėl realybės šou erdvėje reikia elgtis kitaip? Socialinėje erdvėje vyrauja tas pats principas. Įvairiose viešose erdvėse dauguma stengiasi maskuoti ir naikinti savo trūkumus programėlių pagalba, tačiau kodėl reikia slėptis po kauke? Kodėl mes negalime pasirodyti tokie, kokie esame iš tikrųjų?
Pastebiu, jog daugelis laikosi tarsi kokių nustatytų viešosios erdvės taisyklių: veidas privalo būti sutvarkytas, poza tam tikra, o jei dar kažkas tuo metu „ant bangos“, tai kiekvienas su tuo daiktu privalo įsiamžinti. Manau, svarbiausi pokyčiai turi vykti viduje, o išvaizda gali kisti, tačiau ne tam, kad paslėptume ir užmaskuotume trūkumus, susitapatintume su banda ar patenkintume savo ego galvodami, jog esame populiarūs, o tam, kad susidraugautume su savimi. Žmonės pamiršta, jog tikrasis jų žavesys yra trūkumuose, kurie ir yra mūsų privalumai.
Ar visada jautei draugystę su savimi? Visada tryškai pasitikėjimu?
Nuo pat vaikystės turiu labai problematišką odą, atsimenu laikotarpį, kuomet labai kompleksavau dėl to ir veidą slėpdavau po makiažo sluoksniais, galvodama, kad tai man padės labiau pasitikėti savimi. Bet laikui bėgant, kai pradėjau labiau gilintis į save, keisti savo pasaulėžiūrą, pažvelgiau į tai kitomis akimis. Kodėl makiažas turi suteikti galios jaustis pasitikinčia, kodėl negaliu spinduliuoti nesislėpdama po kauke? Kai kurios moterys net namuose negali vaikščioti nepasidažiusios, iškyla klausimas – kur tada yra tikrasis gyvenimas? Kiekviena iš mūsų privalo pamilti savo kūną, taip padariau ir aš.
Pamilti save moterims nėra taip paprasta, ypač šiaip laikais, kuomet egzistuoja tobulumo kultas. Kaip savo trūkumus paversti privalumais?
Kiekvienas myli save, tiesiog kiti tą meilę kažkur giliai užslopina. Dažnai tam turi įtakos kažkada nutikę skaudūs įvykiai, pasekmės iš vaikystės. Manau, žmogui svarbu domėtis savimi, reikia gilintis į save, o tam labai padeda vienatvė. Dauguma purto galvas ir baidosi vienatvės jausmo, tačiau tai nėra vienišumas. Susidraugavimas su savimi yra labai svarbus žingsnis. Aš pati labai mėgstu laiką prie kavos puodelio ryte, tai laikas skirtas užduoti sau klausimus ir ieškoti jiems atsakymų.
Kokie ya tavo grožio standartai?
Mano nuomone, grožis slypi mumyse. Aš kritiškai žiūriu į plastines operacijas, kurios atima iš tavęs tai, kas yra tavo. Tai susiję su psichologija. Žmogus pasidaręs vieną plastinę operaciją dažniausiai lieka nepatenkintas, jis randa kitą problemą, kurią reikia pašalinti ar pakoreguoti. Aišku, kiekvieno grožio standartai yra skirtingi, aš nieko neteisiu, tiesiog galvoju, kad tai nėra išeitis, tai bėgimas nuo savęs.
Koks yra tavo įkvėpimo šaltinis, padedantis pozityviai gyventi?
Meilė ir kava! Meilė ne tik žmogui, bet ir vietoms, akimirkoms. Neprisrišu prie daiktų, o prisiminimams esu labai sentimentali. Meilė labai stipri jėga, ji gydo, sutaiko ir teikia labai daug gėrio iš vidaus! O kava tarsi stimuliatorius, prie kavos puodelio gimsta daug gražių istorijų! Aš net pradėjau rašyti tinklaraštį „Vieno kavos puodelio istorija“. Pokalbiai prie kavos puodelio užmezga netikėtas draugystes, įkvepia žmones ir kuria stiprų ryšį.
Ar gyvenime mėgsti rizikas, nepatogias situacijas, kurios ragina išlipti iš komforto zonos?
Kiekvienas bijo daryti tai, ko nėra bandęs, eiti ten, kur niekada nėra buvęs. Viskas tarsi užsiblokuoja, žmogus mintyse susikuria kažkokį planą, kas, ką pasakys ar pagalvos, jeigu nepavyks. Manau, tai tėra iliuzija. Išeidamas iš komforto zonos kaip tik atrandi visai kitokį pasaulį, kitokį save. Aš labai dažnai save stumiu iš komforto zonos. Ramybės būsena yra tarsi plaukimas, patogi pozicija, o kuo labiau judėdamas kita kryptimi yra nestabilumo būsenoje, tuo labiau gyveni. Lokatoriai pradeda dirbti visu pajėgumu ir viską pamatai visai kitokiomis spalvomis.
Kokia tavo nuomonė apie komplimentus? Ar moki juos priimti ar verčiau kukliai jiems paprieštarauji?
Aš visada padėkoju, nes man atrodo, kad žodis yra galingas dalykas, žmogus sakydamas komplimentą dažniausiai siunčia teigiamą ir nuoširdžią energiją, kurią reikia priimti. Turi įsileisti gėrį. Reikia visada pagalvoti, kad gal žmogus, pasakęs komplimentą, labai drovėjosi tą padaryti, padėkodamas tu žmogui mainais skleidi teigiamą emociją atgal. Manau, komplimentas yra svarbus dalykas, bet jį sakyti reikia tada, kai nuoširdžiai to nori, svarbu gera intencija. Dažnai pasakytas komplimentas turi didelę galią, jis gali žmogų padrąsinti ar net leisti labiau save įsimylėti.
Ar turi kokį kredo, kuris skamba mintyse vos prasidėjus dienai?
Aš kiekvieną rytą atsikėlusi padėkoju Dievui už naują dieną. Kai pramerki akis, nebelieka nei vakar, nei užvakar, praranda prasmę visi bereikšmiai pykčiai ar nesusipratimai. Atmerkus akis prasideda nauja diena, kai gali daryti, bandyti ir keistis dabar.
Kokios tradicijos pagyvena tavo gyvenimą?
Keliaujant aš labai mėgstu jaukias, siauras gatveles, vietas, kuriose atsiveria horizontas, o jeigu aš viduje pajaučiu, kad man reikia stabtelėti ir toje vietoje pabūti, būtinai ten išgeriu puodelį esspreso kavos. Sustabdau akimirką, stebiu žmones ir aplinką, vaizdą mintyse išsisaugau ilgam.
Kai grįžtu į gimtąjį Kauną, su šeima turime tradiciją susibėgti keturiese pietų ar bent kavos puodeliui. Nesvarbu, kokie užsiėmę būtume, stengiamės rasti akimirką pabūti visi kartu.
O sekmadienis mums su Julium ypatinga diena. Tai namų diena, kuri skirta niekur neskubėti, pasiruošti kitai savaitei, atsiversti mėgstamą knygą, pabūti kartu, net mūsų katino vardas Sekmadienis! (šypsosi)