Kaip sugebate išlaikyti dvasios stiprybę ir nenuleisti rankų?
Vaje... Nesu stoiška. Tik vaidinu tokią. Būna visko: ir skausmo, ir nevilties, ir pasiutimo. Bet žinau, kad daug kas priklauso nuo mano tikėjimo ir pasitikėjimo, nuo valios ir prigimties, nuo užkoduoto likimo, su kuriuo bandau susitarti gražiuoju.
Suprantu situaciją, nieko nekaltinu, ant nieko nepykstu, tikiu savo genties stiprybe ir gydytojais. Kai tik galiu, visur dalyvauju, važinėju po Lietuvą, pristatau savo naują knygą ir kompaktinių plokštelių albumą, pasisemiu teigiamos energijos iš nuostabių žmonių, ir vėl viskas gerai.
Po varginančio skyrybų proceso ir turto dalijimo, persikėlus į naujus namus atrodė, kad dabar galima tik džiaugtis ir ramiai gyventi. Staiga – liga. „Už ką? Kodėl?“ – turbūt tai vieninteliai klausimai, kurie suktųsi dažno galvoje.
Nei skyrybos, nei dalybos džiaugsmo nesuteikia. Tai buvo žiauriai neteisinga, neoru, skausminga, gėdinga...
Bet tai išvadavo mane nuo