Su dukra atostogaujanti Giedrė Talmantienė: „Bandau išlaviruoti tarp draugės ir rūpestingos mamos“

Seniausia LNK televizijos laida „Nuo... iki“ šiemet vėl pasikeitė – transliuojama dažniau, komandą sudaro 6 moterys. Kodėl prireikė šių pokyčių?

Į viską žiūriu labai paprastai – pokyčiai visada reikalingi. Tai laida veteranė, todėl nenuostabu, kad ji nuolatos keičiasi. O kuo daugiau susirenka kūrybinių žmonių, tuo daugiau atsiranda spalvų, laida tampa įvairesnė. Aš vienaip kalbinu žmones, kitos vedėjos kitaip – turi kitokį požiūrį, užduoda kitokius klausimus. Tai labai įdomu.

Esate sakiusi, kad jūsų laidos sėkmės paslaptis: nebijojimas keistis ir kalbinti įvairiausius žmones. O ar visada pavyksta juos prašnekinti? Juk viešas atvirumas dažną turėtų bauginti...

Atvirumas visada madingas. Žinoma, žmonės baiminasi, kad pasipasakoję sulauks blogos reakcijos, bet dažnai būna priešingai. Gyvenimo būdo laidos toks pobūdis – rodyti tikras istorijas. Pasiryžimas kalbėti visada yra su pliuso, ne minuso ženklu. O mūsų užduotis – laikytis žurnalisto etikos, nemanipuliuoti žmonių jausmais ir neinterpretuoti tų istorijų nusižengiant vertybėms. Tik tada gali sulaukti atvirumo iš pašnekovo. O jei jį kartą nuvilsi, apgausi, tai bus paskutinis judviejų pokalbis. Tuomet mūsų laidai būtų – „viso gero“.

Laidą ruošiate jau 23 metus. Ar nenusibodo, ar niekada nebuvo kilusi mintis išeiti?

Ne, nebuvo. Be to, visada šalia turėdavau dar kažką, dalyvauju kituose projektuose. Beje, šiemet pirmi metai, kai nebesu pokalbių laidos „Valanda su Rūta“ vyriausioji redaktorė. O darbas televizijoje labai įdomus ir įvairus. Daug svajonių išsipildo net ir laidos „Nuo... iki“ rėmuose.

Ar toks darbas buvo jūsų svajonė? Kur dar save įsivaizduotumėte?

Net negalvojau apie televiziją. Nė trupučio! Mokykloje gerai sekėsi kalbos, svarsčiau, ką galėčiau dirbti: įsivaizdavau save verčiančią raštu ar žodžiu. Norėjau įstoti į švedų filologiją, bet nepavyko. Tuo metu universitete reikėjo užrašyti daug specialybių ir laikyti pluoštą egzaminų, po vieno tokių patekau į žurnalistiką. Galvojau: jei nepatiks, vėliau pereisiu į norimą studijų programą, bet... likau.

Dabar, praėjus daugiau kaip 20 metų televizijoje, įsivaizduočiau save daugelyje sričių – daug kur reikia komunikacijos patirties. O jei taip susiklostytų, galėčiau būti net darželio auklėtoja. Manęs vaikai nepykdo, neerzina, man su jais smagu.

Jūsų darbas neatsiejamas nuo kelionių. O ar laisvalaikiu traukia išvykti? Kokios kelionės patinka?

Kartais traukia ir į šiltus kraštus pagulėti prie baseino. Bet su šeima ar draugais dažniausiai keliaujame vienu ir tuo pačiu būdu: išvykstame dviem trims savaitėms, nusiperkame pigius bilietus ir užsisakome vieną viešbutį, nes nežinome, kur būsime rytoj. Dažnai keliaujame kaip vietiniai, kad ir dviračiais. Taip su vyru važinėjome po Portą. Labai romantiška – sėdi ant dviračio ir riedi į pakrantę valgyti sardinių. Esu su drauge dviračiu važinėjusi ir po Bankoką – gal ne taip saugu, bet mynėme pedalus ne vienos, išsiruošėme su olandų grupe.

O koks jūsų idealus poilsis namuose, po darbų? Ką veikiate, kad atsipalaiduotumėte?

Jokio ypatingo recepto neturiu. Mėgstu pasiimti skanaus maisto ir su juo sėdėti prie televizoriaus, įsijungusi gerą serialą. Žiūriu įvairius – dabar jie tokie, kad dažnai savo siužetais ir aktorių žvaigždynu pralenkia filmus. Esu visiška serialo „True detective“ fanė.

Esate minėjusi, kad bijote vorų ir turite tikrai neįprastą – uogienės baimę. Kaip ji atsirado?

Vorų bijau mažiau (juokiasi). Nesu iš tų, kurios iškart juos pamačiusios bėga. O uogienės ne tai kad nemėgstu, man ji tikrai bjauri! Ir taip jau nuo pirmo šaukšto. Kai jos paragavau vaikystėje su manų koše, viską apspjoviau ir rėkiau dar 15 minučių. Visi šeimoje dedasi uogienės, o aš nesuprantu. Erzina net kvapas. Su draugais juokaujame, kad gal praėjusiame gyvenime mane nunuodijo uogiene ar joje paskendau. Šviežias uogas valgau, bet trintų jau negaliu (čia juk tyrelė), negeriu ir jokių kompotų.

Koks jūsų požiūris į maistą apskritai: kaip maitinatės, ar pritariate pokyčiams mokyklų valgyklose?

Ryte išgeriu kavos ir suvalgau juodos duonos su sviestu – labai ją mėgstu (gal ir nelabai sveika). Kai neturiu laiko, maitinuosi nuobodžiai. Bet visi aplinkui skaniai gamina (juokiasi). O aš daugiau sukuosi virtuvėje savaitgaliais, ruošiu apkepus. Nors nemoku gaminti, kruopščiai laikausi receptų iš patikimų šaltinių ir visada labai skaniai pavyksta. Tik svarbu nenukrypti nuo instrukcijų.

Dėl valgyklų – nieko blogo nematau, bet apskritai maistas mokyklose tikrai blogas. Norėčiau, kad pačios virėjos jo paragautų. Buvau pas dukrą, tai mačiau: „Vištiena kiniškai“, „Vištiena korėjietiškai“, tegul būna „Vištiena paprastai“! Jei dėl įvestų pokyčių maistas bus skanesnis – tai puiku!

Mamos skirstomos į įvairius tipus: pernelyg rūpestingos, draugės ir pan. Kaip apibūdintumėte save?

Žinote, manau, kad esu gera mama. Dabar dukrai 17-a ir mudvi kasmet dviese kartu atostogaujame. Jai nenuobodu su manimi. Manau, reikia labai išlaviruoti tarp draugės ir rūpestingos mamos. Vaiką būtina labai mylėti, stengtis, kad jam būtų geriau. Dabar matau visokių šeimų ir kartais pagalvoju, kam jiems vaikai? Atrodo, tiems tėvams jie tik trukdo. Tokiems reikia gerai pagalvoti, ar tikrai reikia atžalų.

Lietuva – krepšinio šalis, varžybas seka net maži vaikai. Ar jūsų šeimoje tai taip pat svarbu? Kokį sportą pati renkatės?

Taip, domimės. Nors nei aš, nei vyras nesame labai dideli gerbėjai, kai vyksta svarbios varžybos, čempionatai, visada žiūrim. Ir nors Lietuvoje dominuoja krepšinis, man vis tiek labiau patinka futbolas. Gal kad su tėčiu, su broliu žiūrėdavau.

Pati nesu pasirinkusi kokios nors sporto šakos. Bet anksčiau slidinėjau – vyras užkrėtė, jam labai smagu, tai ir mane į kalnus nuviliojo.

Ar norėtumėte ką nors pakeisti savo gyvenime, kokioje nors srityje patobulėti, ko naujo išmokti?

Taip. Įveikti savo tinginystę (juokiasi). Grįžti prie ankstesnio gyvenimo plano ir išmokti daugiau kalbų. Kol kas moku tik rusų ir anglų. Man taip gražu, kai dukra kažką prancūziškai pašneka: kai buvome Paryžiuje, jai teko kalbėtis su padavėjais kavinėse. Kol kas prancūziškai moku tik bonjour (liet. laba diena), bet ir tai dar kuklinuosi jų „r“ ištarti – norėčiau išmokti taisyklingai. O juk visi geriausi nuotykiai kelionėse įvyksta tada, kai vietinius pakalbini jų gimtąja kalba.

Ar kada mąstėte, kaip gyvensite, tarkim, po 20 metų?

Gal tada jau nebesišypsosiu iš ekrano. Tikiuosi, kad gyvensiu, kur visada šilta ir nuolat skamba šeimos narių, draugų juokas. Auksinė svajonė – turėti nedidelį ir gražų baltą namelį Graikijos saloje, kur priiminėčiau svečius. Mane suptų jūra, ožkų sūris, švieži pomidorai, alyvuogės...

TRUMPA DOSJĖ

Gimimo data. 1972 m. spalio 13 d.

Zodiako ženklas. Svarstyklės. Bet man astrologija – kaip žaidimas. Nežinau, ar tai būdinga mano ženklui, bet labai mėgstu ginčytis, ypač jei žinau, kad mano tiesa. Tuomet noriu žūtbūt kitus įtikinti. Turiu stiprų teisybės jausmą.

Atžalos. Dukra Unė (17 m.).

Įspūdį palikęs filmas. Į galvą pirmas ateina „Jaunystė“ (2015 m.). Žiūrėjau ir verkiau...

Geriausia perskaityta knyga. K. Vonneguto „Katės lopšys“ ir M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Nors perskaičiau seniai, bet vis sugrįžtu, paskaitau ir padedu, paskui vėl atsiverčiu. Namuose turiu kelis skirtingų vertėjų paruoštus šių knygų leidimus ir juos vis palyginu su originalais.

Svajonių šalis. Japonija. Tai buvo ir tėčio svajonių šalis, į kurią jis nespėjo nuvykti... Mane traukia japonų kultūra, jų estetikos jausmas. Tikiuosi greitu laiku ten nuskristi.

Prietaras. Nors nesilaikau jokių ir esu skeptiška, vis tiek pabeldžiu į medį. Čia tarsi toks juokas.

Grožio priemonė. Kokosų aliejus. Jį naudoju viskam – tepu odą, vasarą – ir plaukus. Labai skaniai kvepia (šypsosi).

Metų šventė. Nebūsiu originali – Kalėdos. Labai patinka tas laikas. Tada stengiuosi nedirbti, mėgstu susitikti su draugais, būti su šeima, skaniai gaminti ir valgyti. Tai tokios tinginystės dienos, kai sėdi naminiais rūbais ant sofos apsikabinus sausainių dubenį ir niekur nereikia skubėti.

Autoritetas, sekamas žmogus. Vieną dieną įkvepia vienas, kitą – kitas, tada pagalvoju: „Ir aš taip galėčiau!“ Bet iš tiesų man labai patinka istorinė asmenybė – Margaret Thatcher. Labai patinka!

Svarbiausias gyvenimo įvykis. Jų daug. Svarbiausias, kaip turbūt daugeliui moterų, vaiko gimimas. Tai prilygsta vestuvių dienai, įsimylėjimo dienai, kai pakerta kojas.

Erzinanti žmogaus būdo savybė. Negaliu pakęsti dviejų: šykščių žmonių ir tų, kurie daug tuščiai mala liežuviu. Pastariesiems tikriausiai labai patinka klausytis, kaip skamba jų balsas.

Vertinama žmogaus būdo savybė. Atvirumas, nuoširdumas, kai žmogus nebijo tiesiai į akis sakyti net ir nemalonių dalykų. Turiu keletą tokių draugų savo aplinkoje – labai juos vertinu.

Ritualas. Tinginio ritualas: kad ir kada kelčiausi, kavą geriu lovoje. Dar paskaitau knygą ar naujienas.

Moto. Juokingas toks: „Juokis – rytoj bus blogiau.“ Kartais labai gerai pasijuokti iš to, kas tau nutinka. Nes negi visada verksi?