Su Egidijumi Rainiu madų šou surengusi Lilija Larionova: „Man labai trūko aksesuarų“

Kokie jausmai aplanko prieš kolekcijos pristatymą?

Visą laiką yra jaudulys. Šiemet stebėtinai ilgai jo nebuvo (juokiasi). Netgi su Egidijumi pasidalinome, kad likus dviems savaitėms iki kolekcijos pristatymo jausmas toks, lyg būtę likę dar du mėnesiai – tvyrojo ramybė.

Dabar galbūt stengiuosi vadovautis sveiku protu. Darome, ką galime geriausia. Laikas kartais išsitempia tiek, kiek reikia, nes paskutinėmis dienomis galima padaryti dar labai daug. Ir pati laiko sąvoka yra išsikreipusi. Atrodo, kad paroje yra ne 24 val., o 46 val. (šypsosi).

Kokia moteris yra jūsų kūrybos ašis?

Niekada negaliu į šį klausimą atsakyti vien dėl to, kad nesu apsiribojusi nei amžiumi, nei statusu. Manau, kad man, kaip dizainerei, svarbiausia yra, kad mano kūrybos braižas būtų atpažįstamas.

Nors dažnai galvojame, kad dizaineris pats atsirenka kam jis kuria, iš tiesų yra atvirkščiai – pats žmogus atsirenka, kas jam yra artima ir tinkama. Todėl dizaineris arba pataikauja kliento skoniui, arba kuria savo ir laukia to tikrojo gerbėjo.

Tad galėčiau pasakyti, kad kuriu savo kūrybos gerbėjoms ir gerbėjams.

Kokie ryškiausi akcentai šiųmetinėje kolekcijoje?

Paskutiniu momentu supratau, kad norisi labai rimtą kolekciją padaryti ne tokią rimtą. Ir pagrindinė mintis yra ta, kad iš tiesų mūsų gyvenimuose labai daug rimtumo. Savo pristatymu noriu tai paneigti ir į pačią kolekciją pažiūrėti šaržuotu žvilgsniu.

Nors drabužiai išties rimti – tiek kokybės, tiek audinių prasme – norėjosi sukurti bendrą nuotaiką, kad nebūtų nuobodu. Man, kaip visada, svarbu nenutolti nuo visų savo kolekcijų idėjos – kurti drabužius, kurie tiktų visam spintos turiniui užpildyti: nuo kasdieninės ir vakarinės suknelės.

Šiemet pristatėte ir savo vardo rankines. Kaip gimė ši idėja?

Anksčiau esu kūrusi rankines pagal užsakymą, tačiau, kad pristatyčiau tarsi mini kolekciją iš kelių modelių, kurių nėra daug, dar neteko. Žinoma, tai ne masinė gamyba, bet labai džiaugiuosi, kad tai pagaliau įvyko. Man labai trūko aksesuarų ir visuomet norėjau juos pasidaryti.

Galbūt su avalyne yra kiek sudėtingiau. Nors meistrų Lietuvoje ir yra, bet jie kuria arba sau, arba kokybė nėra tenkinanti, kad ryžčiausi kurti. Su rankinėmis yra šiek tiek paprasčiau, nepaisant to, kad ir čia labai svarbu išlaikyti kokybę.

Visgi nusprendžiau susikaupti ir padaryti keletą modelių, kurie pagyvintų pačią kolekciją. Man visuomet trūko kolekcijų užbaigimo, tad tikiuosi dabar tą spragą būsiu užglaisčiusi (šypsosi).

Kaip pasirenkate kolekcijos pristatymo vietą? Praėjusiais metais kvietėte į urbanistinę aplinką, o šiemet – į Verkių rūmų architektūrinį ansamblį.

Kartais tos vietos atsiranda atsitiktinai (šypsosi). Gražių erdvių, talpinančių vidutinį kiekį žmonių, nėra labai daug. Kasmet jos ateina pačios. Su Egidijumi visuomet apsitariame, kokios bus mūsų kolekcijos ir kur jos geriausiai atsiskleistų.

Praėjusį kartą darėme „Lofte“, kuriame puikiai atrodė tuometinės mūsų kolekcijos: švarios, minimalistinės. Šįkart kolekcijos – kitokios, todėl pagalvojome, kad labiausiai būtų tinkama rūmų ar dvaro erdvė. Be to, Verkių rūmuose jau esame darę, tad puikiai pažįstame šią vietą.