Su gimtadieniu, ponia Alma Adamkiene!

Nepaisant to, norinčius pasveikinti ponią Almą sunku suskaičiuoti. V.Adamkaus kadencijos metu ji buvo ypač aktyvi visuomenininkė, filantropė. 1999-aisiais įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas per penkiolika savo veiklos metų suteikė paramą 45 provincijos mokykloms, vaikų ligoninėms, globos namams ir vykdė įvairius labdaros projektus.

Nuo karo bėgusi ir skurdą asmeniškai patyrusi A.Adamkienė niekada nenusigręžė nuo tų, kuriems reikėjo pagalbos.

„Pamenu, kai Valdas pirmą kartą kandidatavo į Lietuvos prezidentus, su kitomis kandidatų žmonomis dalyvavau radijo laidoje. Manęs klausia: jei jūsų vyrą išrinks, ką jūs veiksite? O aš apie tai nė nepagalvojau! Išvis nemaniau, kad Valdą gali išrinkti. Bet kažką pasakyti reikia. Sakau: „Aš turbūt labdara užsiimsiu.“ Viena ponia kad šoko: „Kam ta labdara? Mes – ne ubagai, mums pašalpų nereikia!“ Betgi – reikia, mačiau tai važinėdama po Lietuvos kaimus, lankydamasi mokyklose. Kažkada ir man labai reikėjo, iki šiol esu dėkinga Amerikos lietuviams, kad mane aprengė, siuntė maisto ir aš nebadavau. Niekada nesužinosiu, kas jie, bet jų gerumą jaučiu iki šiol. Nė vienas iš mūsų negali žinoti, ar jam kada neprireiks pagalbos“, – 2011-aisiais per interviu žurnalui „Legendos“ sakė ponia Alma.

Tąsyk Alma ir Valdas Adamkai su leidiniu kalbėjosi kartu. Sutuoktiniai papasakojo žurnalistei Laisvei Radzevičienei apie savo vaikystę, emigraciją, grįžimą į Lietuvą ir, žinoma, meilę. Žmonės.lt pateikia šio interviu ištraukas.

Telšiuose augusi Alma pasakojo, kad jau ankstyvoje paauglystėje ji buvo labai aktyvi, troško visur dalyvauti. Jai patiko lengvoji atletika, tėvelis ją palaikė, o mama tempė pas gydytojus: gal vitaminų, gal žuvų taukų liesai ir trapiai mergaitei?

„Turėjau puikią šeimą. Pavasarį, vasarą ir rudenį po vakarienės kasdien eidavome pasivaikščioti. Abu tėvai, sesė, aš, pora draugių. Tėvelis kaipmat suorganizuodavo lenktynes, paežerėje šniūrą ištempdavo, šokdavome į tolį, į aukštį. Apie krepšinį mama išvis pagalvoti neleido. Sakydavo: „Mergaitėms tai netinka!“ Ir tas netinka, ir anas netinka... Bet šiaip turėjau labai gerą ir gražią vaikystę“, – prisiminė ponia Alma.

Jos tėvas Telšiuose buvo verslininkas, protingas žmogus. Jam atrodė, kad prasidėjus karui trauktis į Vokietiją neišmintinga. Geriau – į Švediją. Būtent taip šeima ir padarė.

Plaukėme visą dieną. Audra dar nenurimusi, bangos liejasi per viršų, vyrai kibirais vandenį semia. Mamą tėtis pririšo denyje prie stiebo – ji plaukti išvis negalėdavo.

„Sunkvežimiu pasiekėme Šventąją, apsigyvenome pas žveją. Kokie drąsūs tie žvejai buvo! Gerai pažindami jūrą, jie laukdavo audros. Kai ji šiek tiek nurimdavo, į žvejybos katerius sodindavo žmones ir plukdydavo į Švediją.

Prisimenu naktį, kai turėjome išplaukti: audra, griaustiniai, žaibai, o prie kambario, kuriame nakvojome, lango – geltonos gėlės. Tokiais aukštais kotais... Žaibas nušviečia, ir aš matau, kaip jos linguoja, – tai į vieną pusę, tai į kitą.

Naktį išplaukėme, mūsų kateris – paskutinis. Priplaukti prie kranto negalėjo, tad susėdome į mažas valteles, turėjome jį pasiekti jau jūroje. Mums keliantis, ar kas paskundė, ar vokiečiai pajuto, staiga – šūviai. Koks išgąstis!

Šiaip ne taip pasiekėme laivą. Nors jo motoras buvo sugadintas, išplaukėme. Plaukėme visą dieną. Audra dar nenurimusi, bangos liejasi per viršų, vyrai kibirais vandenį semia. Mamą tėtis pririšo denyje prie stiebo – ji plaukti išvis negalėdavo, taip būdavo bloga. Kai sutemo, išvydome Švedijos žiburius. Staiga netoliese pasirodo vokiečių karo ligoninės laivas. Bėglius sukelia į tą laivą, o katerį sušaudo, matome, kaip jis nuskęsta.

Atsiduriame Rygoje. Išlaipina uoste, o ten – latvių esesininkai su šunimis išsirikiavę. Kolioja mus, išdavikais vadina. Sustatė moteris, vaikus, apsupo ir visą koloną nuvarė į Rygos kalėjimą. Dvi savaites ten laikė – šimtą žmonių vienoje celėje. Vaikus ir jaunuolius tėvai kišdavo po stalu, kad blakės nekąstų. Vieną naktį prikėlė, išrikiavo. Galvojom, baigta, dabar jau šaudys. Vyrus atskyrė, išvedė. Tėvas man į rankas spėjo įbrukti lapelį su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne adresu. Sakė, jei atsidurtumėte Vokietijoje, iškart parašykit laišką ir praneškit, kur esat.

Paskui mus įsodino į prekinį laivą ir nuplukdė į Gdanską, o tada – į traukinius ir į Vokietiją.

Vokietija sugriauta, sunaikinta, pabėgėlių stovyklose – skurdas ir maisto trūkumas...“ – „Legendoms“ pasakojo ponia Alma.

Lietuvių pabėgėlių buvo nemažai. Eichštete netgi įsikūrė lietuvių gimnazija, apie kurią greitai pasklido gandas.

„Oi, kaip greitai apie ją išgirdome! Baigta – važiuoju! O kaip važiuoti, kai traukinių nėra, netgi lagamino neturiu. Tėvelis parnešė iš vytelių pintą krepšį, susidėjau drabužius. Niekada nemokėjau siūti, bet prieš išvažiuodama persisiuvau vieną suknelę. Vilkėjau ją bėgdama iš Lietuvos, dažnai nešiojau, nuo prakaito ji prakiuro. Nukirpau viršų, pasisiuvau petnešas, pasivilkau bliuskutę ir, šitaip pasipuošusi, išvykau į gimnaziją“, – prisiminimais dalijosi ponia Alma.

„Mūsų stovykloje buvo nemaža aušrokų grupelė, šeši ar septyni. Kai sužinojome apie gimnaziją, susirinkome visi: reikia važiuot! Sulipome, ir vėl nelegaliai, į prekinį traukinį, kuris anglis vežė“, – pasakojo ir V.Adamkus.

„Ir aš važiavau ant anglių!“ – pridūrė ponia Alma.

Niekada nemokėjau siūti, bet prieš išvažiuodama persisiuvau vieną suknelę. Vilkėjau ją bėgdama iš Lietuvos.

Skirtingose pabėgėlių stovyklose gyvenę lietuviai susitiko būtent šioje gimnazijoje. Vieną popietę būsimasis Lietuvos prezidentas išvydo laiptais besileidžiančią mėlynakę blondinę. Savo pačios pasiūtu sijonu pasipuošusi mergaitė atrodė žaviai – vis kartoja prezidentas.

„Pažiūrėjau aš į ją ir nusprendžiau: jei kada nors vesiu, tai tik šitą. Nuo tos dienos praėjo ilgi šešeri metai, kol užkariavau jos širdį“, – kalbėjo V.Adamkus.

Po išleistuvių visi išsiskirstė po pasaulį. V.Adamkus iš Rozenheimo išlydėjo savo būsimą žmoną į Ameriką, jos šeima turėjo giminių Ilinojuje. Po dviejų mėnesių už Atlanto išvyko ir pats V.Adamkus – už jį laidavo prezidento Kazio Griniaus šeima.

V.Adamkus atsidūrė Čikagoje, o jo mylimoji gyveno už 160 kilometrų esančiame Rokforde. Prasidėjo važinėjimai, kurie tęsėsi iki pat vestuvių, įvykusių 1951-aisiais.

„Vestuvės įvyko rugsėjo 1-ąją. Buvome taip nutarę: kraustomės į Čikagą, aš einu dirbti, o Valdas – į universitetą. Išsinuomojome pusantro kambario su bendra virtuve. Kambaryje buvo šiokių tokių baldų.

Sunkiai vertėmės, dirbau privačioje draudimo kompanijoje, tvarkiau dokumentus, uždirbau nedaug, 75 dolerius per savaitę“, – pridūrė ponia Alma.

Iš šių pinigų reikėdavo sumokėti nuomą, pirkti maisto, benzino. Penktadienį A.Adamkienė važiuodavo pasiimti algos, tai jiedu iš pat ryto patikrindavo visas kišenes – gal ras centų autobuso bilietėliui.

Prezidentui niekada nebuvo gėda pripažinti, kad buvo metas, kai ponia Alma juos abu išlaikė. Padėjo jaunai porai ir A.Adamkienės giminės.

„Kas antrą savaitę iš Rokfordo pas mus atvažiuodavo mano sesuo. Atvykdavo su didžiausiu lagaminu, pilnu maisto: mamos kepta antis, viščiukas, pyragų, bandelių...

Mama sakydavo: „Tu pas juos nelįsk, netrukdyk jaunavedžiams.“ O sesė į Čikagą nori, sako: „Jie badauja, valgyti neturi ko!“ Tai mama ir kepa, ir verda, ir krauna lagaminą. O mes su Valdu juokdavomės: „Tetulė iš kaimo atvažiavo!“ – kalbėjo ponia Alma.

Valdas: Po kurio laiko pamatėm, kad neištrauksim. Alma išvyko į Rokfordą.

Alma: Gavau darbą buvusioje darbovietėje – vienos metalo dirbtuvės kokybės laboratorijoje. Man teko tikrinti, ar kokybiškai dirbiniai padengiami auksu ir sidabru.

Vasarą Valdas irgi parvažiavo, neblogai užsidirbo. Tada nutarėme, kad kitaip tvarkysimės: grįžtam į Čikagą, nes juk ten – mokslai, Valdo sportas, draugai. Jis eina į vakarinius kursus universitete, dienomis dirba.

Valdas: Tai buvo sunkus laikas Almai. Aš jos už rankutės niekaip negalėjau laikyti: mokslai, darbas, radijo stotyje skaitomos žinios, savaitgaliais – sporto varžybos, dar veikla visuomeninėse organizacijose.

Kai gyveni kartu, negali gyventi tik dėl savęs, vienam kuriam reikia nusileisti.

Ir ponia Alma niekuomet netreptelėjo koja?

Valdas: Netreptelėjo. Bet ašarą ne vieną išliejo.

Alma: Tik tu nematyadavai...

Valdas: Bet žinojau. Užtat mes savo padarėme, pasiekėme savų tikslų laikydamiesi vienas už kito, pasiremdami.

Ponia Alma, tikriausiai matėte, kad jūsų vyras turi gabumų, kad karjera pradeda klostytis, kad jo laukia didelė ateitis?

Alma: Niekuomet taip negalvojau. Tik žinojau didelį jo norą, vizijas, rūpestį dėl Lietuvos. Jis daug bendravo su senovės lietuviais – taip mes vadinome pirmosios bangos emigrantus, o dar dirbo, mokėsi... Juk negalėjau būti tokia egoistė: tu neik, nedaryk, geriau nuvesk mane į kiną. Kai gyveni kartu, negali gyventi tik dėl savęs, vienam kuriam reikia nusileisti. Jis turėjo didelį norą, o mano norai buvo ir jo norai – baigti universitetą. Kad jis baigtų, aš turėjau dirbti, o pati – gal kada, vėliau... Viskas susiklostė taip, kad tas „vėliau“ neatėjo. Neišgyvenau dėl to, man užteko to, ką pasiekė jis. Buvau patenkinta ir laiminga girdėdama, kaip kalbasi su draugais apie Lietuvą. Ji visuomet buvo Valdo mintyse.

Tuo metu, kai jūs vadovavote Aplinkos apsaugos agentūrai, ponia Alma dirbo jūsų vasarvietėje, įsikūrusioje už 160 kilometrų nuo Čikagos.

Valdas: Aš atvažiuodavau tik savaitgalį. Sutvarkydavau buhalteriją ir išvažiuodavau, o ji turėjo penkiasdešimt darbuotojų ir nuolat – apie du šimtus svečių, kuriems reikėjo paruošti pusryčius, pietus, vakarienę, o dar ir naktipiečius!

Alma: Nebuvo darbų, kurių nebūčiau dirbusi, – ir sienas dažiau, ir grindis ploviau.

Valdas: Mūsų poilsiavietė buvo viena populiariausių. Kotedžai, golfo laukai, baseinas, kokteilių baras... Verslas sekėsi puikiai, be jokios reklamos – visa vasara išparduota. Tik štai Alma per tuos darbus visai nusivarė, tik šešėlis liko...

Alma: Vasarvietėje kartu su manimi gyveno tėvelis ir mama. Ypač sunku pasidarė, kai tėvelis žuvo. Jis man daug padėdavo. Vieną rytą pusryčiams pritrūkome pieno, tai sėdo į automobilį ir pasakė važiuojąs parvežti. Grįžtant iš šoninės gatvelės išniro berniūkštis su suklerusiu sunkvežimiu, be teisių, trenkėsi, tėvelis žuvo vietoje.

Valdas: Tai buvo sunkus metas ir Almai, ir ypač jos mamai. Praėjo dar penkeri metai ir mes Tabor Farmą pardavėme.

Alma: Nebūčiau nieko sakiusi – įpranti, dirbi, ir tiek. Tačiau ėmiau kažkaip keistai jaustis, nors niekada bėdų dėl sveikatos neturėjau. Valdas sako: „Parvažiuok į Čikagą, tau reikia pasitikrinti.“ Gydytojas apžiūrėjo ir pasakė: „Jei nepakeisi gyvenimo būdo, aš tavęs daugiau negydau!“

Aš garsiai ir visam pasauliui turiu pasakyti, kad Alma šalia manęs per rinkimų kampaniją buvo sunkiausiai dirbantis žmogus.

Papasakokite apie dieną, kai apsisprendėte išvažiuoti į Lietuvą.

Alma: Mes sakome – grįžti. Juk iš Lietuvos išvažiuoti buvome priversti, į Lietuvą grįžome.

Valdas: Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1972-aisiais. Atvykęs su JAV delegacija išsikovojau keletą dienų, kad likčiau Vilniuje. Per ašaras, atvirai sakau, nedaug mačiau tąsyk. Išsvajotas, išsapnuotas kraštas. Ir džiaugsmas begalinis, ir milžiniškas nusivylimas... Einu Lenino prospektu (dabar Gedimino prospektas – red. past.), vien rusų kalbą girdžiu. Apgyvendino mane „Neringos“ viešbutyje, apačioje saugumiečius pastatė. Guliu, karšta, prakaitas teka upeliais, langas atdaras, miego nesinori, viduje viskas susijaukę. Vidurnakty staiga girdžiu – triukšmas: „Šunsnuki tu, girtuokli prakeiktas!“ Ir dar rusiškais keiksmažodžiais pagražinta. Aš iš to džiaugsmo, kad lietuviškai kažkas prakalbo, iš lovos kad šokau, prie lango puoliau...

Alma: Paskui Lietuvon vykdavai kas porą metų. Padėjai Stasiui Lozoraičiui per jo rinkimų kampaniją.

Valdas: Jau tada, kai su juo važinėjau po Lietuvą (1993 metais S. Lozoraitis dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, tačiau nesėkmingai, juos laimėjo Algirdas Brazauskas – red. past.), manęs klausė, kodėl kalbu už jį, o pats nekandidatuoju.

Kai šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas baigdamas kadencijai paskelbė, kad nedalyvaus prezidento rinkimuose, mane kaip reikiant užspaudė – Egidijus Bičkausskas, Romualdas Ozolas, Vidmantas Staniulis. Alma buvo griežtai prieš. Žinojau jos nuostatą. Sakau: „Nežinau, gal ir galim bandyti.“ Pamaniau, paskambinsiu jai, pasakysiu, kad esu priremtas prie sienos, ir beveik pasakiau „taip“. Tačiau mane aplenkė bičiulis Remigijus Gaška.

Jis paskambino Almai į Čikagą ir pasveikino. O Alma – šoke.

Alma: Paskambinau Valdui ir pasakiau: „Nori kandidatuoti – kandidatuok, bet aš lieku Čikagoje.“

Valdas: Paskui sutarėme, kad reikia.

Alma: Kai kartu gyveni, negali savanaudiškai galvoti, negali stoti skersai kelio. Jei šitaip atsitiktų, tai ir vienas, ir kitas būtų nelaimingi. Kas iš to?

Valdas: Aš garsiai ir visam pasauliui turiu pasakyti, kad Alma šalia manęs per rinkimų kampaniją buvo sunkiausiai dirbantis žmogus.

Ponia Alma, ar įsivaizdavote, koks tai darbas – būti prezidento žmona?

Alma: O kas man tai paaiškins? Juk nebuvo jokios literatūros. Dariau viską taip, kaip jaučiau, kaip sakė širdis.

Valdas: Amerikoje turėjau aukštas pareigas, mums tekdavo dalyvauti įvairiuose priėmimuose. Matydavome, koks lygis, protokolas, kaip viskas organizuota ir kaip žmonės ten elgiasi. Abu su Alma neiškritome iš dangaus.

Alma: Dalyvaudavome baliuose Baltuosiuose rūmuose, Kongrese. Ir su ilgomis suknelėmis, ir su smokingais. Valdui tekdavo priimti užsienio delegacijas, dažnai kviesdavomės svečių į namus.

Valdas daug važinėdavo. Retai aš jį lydėdavau tose kelionėse, Lietuvoje keletą kartų drauge buvome. Jis ir atostogų neturėdavo – vis į Lietuvą ir į Lietuvą. Sakydavo man: „Tai tu su draugais važiuok kur nors.“ Aš taip ir darydavau.

Didžioji pasaulio kelionė prasidėjo, kai Valdas tapo Lietuvos prezidentu. Draugės man dažnai sakydavo: „Kaip tau gerai, pasaulio pamatai.“ Bet tose kelionėse visada tvyrodavo įtampa, iš viešbučio – į viešbutį, į lėktuvą ir – atgal. Grįžti namo, lyg akmuo nuo pečių nukrinta: viskas gerai praėjo, viską atlikai kaip reikiant, visi jautėsi gerai.

Valdas: Jei šiandien mūsų klausiate, kaip galėjome taip gyvendami, šitiek metų išbūti kartu, atsakymas yra vienas – reikia vienam kitu pasitikėti. Aš myliu Almą, kaip mylėjau pirmą dieną, kai pamačiau. Visus tuos metus jaučiau jai gilią pagarbą ir begaliniai ja pasitikėjau. Ji patvirtins, kad nė karto nesame vienas kito įžeidę, vienas ant kito supykę ar balso pakėlę.

Alma: Ir tai tikrai nebuvo sunku.