Su iš šeimų paimtais vaikais budintis savanoris: „nors atlygio už darbą niekas nežada, tu jį gauni“

Kiek yra „niekieno vaikų“ – nežino niekas

„Prisidėdamas prie projekto, norėjau padėti, nesitikėjau ko nors gauti mainais. Tačiau kaip apdovanojimą čia gaunu pasitenkinimą, darbo prasmės ir reikalingumo jausmą. Buvo sunkesnių akimirkų, sudėtingesnių situacijų, tačiau grįždamas namo džiaugiesi visa širdimi. Juk padarei gerą darbą, padėjai kitam. Tikrai, už šį darbą yra atlygis – jis nematomas, jo niekas nežada, bet jis ima ir ateina“, – pasakoja savanoris Simas Kručkauskas.

„Niekieno vaikai“ veiklą pradėjo vasaros pradžioje ir iki šiol veikė tik vienoje gydymo įstaigoje – Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Per šį laiką savanoriai budėjo prie 37 vaikų – 4 iš jų buvo globos namų auklėtiniai, likusieji – vaikai, paimti iš šeimų po krizinių situacijų.

Vieni vaikai ligoninėje praleido kelias, kiti – ir po keliolika dienų. Su pačiais mažiausiais savanoriai budėjo tiek dienomis, tiek naktimis. O tokių naktų per 4 mėnesius prisikaupė net 86. Viso su vaikais savanoriai praleido 2 354 valandas, t. y. beveik 100 parų. Ir tai yra tik vienos Lietuvos ligoninės skaičiai. Niekas tiksliai nežino, kiek tokių vaikų būna šalies ligoninėse ir kiek laiko jie čia praleidžia.

Veiklą pradės ir Kaune

„Pradėjome Vilniuje ir tik vienoje ligoninėje – reikėjo įsitikinti, kiek mūsų iniciatyva reikalinga, nustatyti ir suderinti veiklos mechanizmą. Nuolat sulaukdavome atsiliepimų ir iš kitų miestų – norinčiųjų prisidėti yra visoje Lietuvoje, nes vieniši vaikai ligoninėse – bendra šalies problema“, ­– sako viena iš projekto koordinatorių Ieva Šuipė.

Šiuo metu „Niekieno vaikai“ ieško savanorių Vilniuje ir Kaune. Vilniuje sutarta dėl bendradarbiavimo su Santaros klinikomis, o laikinojoje sostinėje net su trimis ligoninėmis: Kauno klinikomis, Kauno klinikine ligonine bei Kauno respublikine ligonine.

„Žinoma, norėtųsi iškart apimti visą Lietuvą, tačiau esame savanoriška organizacija, todėl mūsų plėtros tempas nedidelis“, ­– teigia I. Šuipė.

Visi kauniečiai ir vilniečiai, kurie nori ir gali skirti laiko savanorystei, kviečiami iki spalio 12 d. užpildyti anketą.

Savanorystė skatina tobulėjimą

„Į šį projektą siūlyčiau įsitraukti tiems, kurie nori ką nors gero padaryti kitiems. Geriausia, jeigu žmonės suvoktų šio projekto esmę – yra daug vaikų, kuriems tenka dienas leisti vieniems svetimoje aplinkoje, tarp svetimų žmonių ligoninėje, kurios personalas neturi fizinių galimybių skirti jiems taip reikalingo dėmesio ir emocinės paramos.

Jeigu ši situacija jaudina, jeigu gali vieną savaitę per mėnesį po kelias valandas skirti tam, kad pradžiugintum vaiką, kad jis nebūtų vienas – tuomet ateik į „Niekieno vaikus“, – sako pardavimų vadybininku dirbantis S. Kručkauskas.

Anot jo, ateidamas savanoriauti, jis išmetė save iš komforto zonos. „Bet, su kiekviena savanoriavimo diena, tobulėju kaip asmenybė, kaip visuomenės narys. Ir tobulėju ne aritmetine, o geometrine progresija. Savanoriaujant čia, tobulėjimas neišvengiamas. Radau tai, ko ieškojau ir ko man reikėjo“, – teigia pašnekovas.

Galima prisidėti ir nesavanoriaujant

Pasak savanorio, jis ir anksčiau turėjęs ketinimų prisidėti prie socialinės veiklos, padėti vaikams, tačiau šie ketinimai taip ir nevirsdavo veiksmais. „Pamačiau „Niekieno vaikų“ skelbimą apie renkamus savanorius ir nutariau atsiliepti. Tai įvyko spontaniškai, nes supratau, kad jeigu vėl imsiu svarstyti bei matuoti, tai ir šią mintį teks padėti į stalčių“, – sako pašnekovas, kuris budėjo jau su 7 vaikais, o vieno budėjimo metu globojo net tris vaikus iš karto.

S. Kručkausko teigimu, supratimas, kad eini ten kur esi tikrai reikalingas, leidžia priimti visus iššūkius, kuriuos pateikia konkretus budėjimas. O darbo prasmingumo jausmas atperka visus sunkumus.