Su Johnu Malkovichiumi vaidinęs Arnas Sliesoraitis: „Tam trylikamečiui „aš“ labai pasisekė“

Nors gyventi 24 kadrų per sekundę greičiu, kaip pasakoja Arnas, nėra lengva – kinas reikalauja nuolatinių paieškų – tiek idėjinių, tiek savirealizacijos, tiek naujų projektų atžvilgiu. Šiandien videografas savo gyvenimą kuria Lietuvoje, kur balansą rasti kiek lengviau.

Ryžtą įkurti skaitmeninės medijos agentūrą, kuri teikia socialinių medijų reklamos ir renginių filmavimo paslaugas, Arnas vadina vienu geriausių savo gyvenimo sprendimų. Pradėdamas intensyvią darbo dieną Vilniuje, jaunas videografas dalijasi kino industrijoje išmoktomis pamokomis ir pasakoja apie socialinius projektus, kurie jam neša ne mažiau džiaugsmo nei vaidmenys garsiuose kino filmuose. 

Dar būdamas paauglys, atsidūrei kino aikštelėje šalia J.Malkovichiaus, filme „Sibirietiškas auklėjimas”. Ką tau tokia patirtis reiškė tuomet ir ką ji reiškia dabar, jau dirbant audiovizualiųjų menų sektoriuje? 

Į Gabriele Salvatores režisuotą filmą petekau būdamas reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, visiškai nesitikėdamas patirties, kurią man pasisekė gauti. Būdamas vos 13 metų, neturėjau jokios aktorystės patirties, bet praėjau atranką aktorių agentūroje ir buvau išrinktas vaidinti greta vieno  garsiausių aktorių – Johno Malkovichiaus. Tačiau tuo metu apie jį žinojau ne itin daug, tiesą pasakius, net buvau sumaišęs jį su tuo metu mano labai mėgiamu aktoriumi Christopheriu Lloydu. Tik po filmavimo, atpažinęs Johną Malkovichių, ėmiau domėtis jo kūryba. Gyvenime labai dažnai taip būna – vertinti ir gilintis pradedame dažnai procesui jau pasibaigus. 

Žiūrėdamas atgal, manau, tam trylikamečiui „aš“ labai pasisekė: neskaitant mokytojų nepasitenkinimo dėl praleistų pamokų, gyvenimas kino aikštelėje, tikrai padėjo pamatus platesniam suvokimui kaip kuriami filmai. „Sibirietiškas auklėjimas“ buvo manęs, kaip videografo pradžia – tuomet vis labiau ėmė busti ta mintis, kad ir suaugęs noriu būti kino aikštelės dalimi. Panašiai jaučiausi ir priėmęs sprendimą studijuoti kino meną universitete – net ir būdamas atokiausiame pasaulio krašte, gyvenu 24 kadrų per sekundę greičiu – gali nieko nevykti, bet aš pastebiu labai daug, todėl kūryba man labai natūralus procesas.  

Kino teorijos ir praktikos studijos – tai tavo penkeri metai mokslų Didžiojoje Britanijoje – ar turėdamas antrą šansą, rinktumeisi tą patį kelią?

Praleisti metai Didžiojoje Britanijoje yra viena geriausių patirčių mano gyvenime. Gyvendamas Anglijoje, susipažinau su be galo daug žmonių iš skirtingų kultūrų ir gyvenimo kelių. Jeigu nori kurti įdomų kiną, turi pažinti pasaulį. Kino filmuose žmonės ieško savęs, todėl manau, kad tik gyvendamas įdomų, gal kartais net ir šiek tiek rizikingą gyvenimą, gali sukurti kažką vertingo. 

Tie penkeri metai, praleisti užsienyje, nebuvo lengvi, bet jie mane išaugino, todėl juos vadinu viena geriausių gyvenimo patirčių, leidžiančių man į pasaulį žvelgti plačiau. Gyvendamas visiškai savarankiškai išmokau pasirūpinti savimi ir draugais, kurie, tikiuosi, išliks visą gyvenimą.  

Didžioji Britanija gali pasigirti viena stipriausių kino pramonių, kartu su Prancūzija, Italija ir Vokietija. Kaip jaunam profesionalui įsitvirtinti tokioje konkurencingoje ir sudėtingoje industrijoje?

Didžioji Britanija iš tiesų turi vieną stipriausių kino industrijų pasaulyje ir tai reiškia didelę konkurenciją. Nusprendęs studijuoti kino studijas Liverpulio John Moores universitete per daug nesistengiau įsitvirtinti ten kaip aktorius ar videografas. Stengiausi paragauti kuo daugiau įvairių profesijų, veiklų, susipažįstant su kuo daugiau žmonių. Norėjau kiek įmanoma daugiau plėsti savo pažinčių ratą, kuris ateityje padėtų vystyti kuriamos projektus. 

Manau, kad daug jaunų žmonių patys susikuria sau labai konkurencingą aplinką, lygiuodamiesi į didelę patirtį sukaupusius profesionalus arba bandydami vienu metu “kariauti kelis karus”. Nesakau, kad nereikia priimti iššūkių, bet esu pasimokęs, kad jeigu kažką darai – tai turi daryti šimtu procentų, arba, kaip anglai sako, “nueiti tą papildomą mylią”. 

Ar buvo nusivylimų ir skaudžių pamokų, po kurių kino industrija nebeatrodė tokia, kokią įsivaizdavai?

Šiuo metu, grįžęs po ilgų mokslų iš Anglijos, Lietuvoje esu įkūręs video paslaugų kompaniją „Moviement“. Pradedant funkcionuoti tikrame pasaulyje ir darant savo verslą tenka susidurti su žymiai daugiau skaudžių pamokų negu moksluose. Pradėjęs savo verslą supratau, kad mano kino aikštelė dar sudėtingesnė, nes dabar turiu galvoti ne tik apie žiūrovą, bet ir apie klientą, jo turimus lūkesčius ir viziją. 

Kadangi kuriame video medžiagą ir trumpametražius filmus verslo klientams ir įmonėms, turime kurti labai subalansuotą turinį. Norime, kad sukurtas turinys būtų vertingas ir nebūtų dar viena reklama, pasimetusi socialinės erdvės platybėse. Dirbdamas ties kiekvienu projektu, bandau į savo rezultatą pažvelgti ne tik iš potencialaus vartotojo pusės – noriu, kad mūsų darbai būtų kinematografiški, įdomūs ne tik tikslinei auditorijai. Toks darbas ir atsakomybė kiekvieną mėnesį auginti verslą tikrame pasaulyje suteikia daugiau patirties per vieną dieną, negu teorinis mokslas gali suteikti per mėnesį. 

Grįžimą į Lietuvą ir skaitmeninės medijos agentūros įkūrimą – vadini vienu geriausių sprendimų. Ar įsivaizduotum save vystant tokį patį verslą, pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje?

Grįžimas į Lietuvą man reiškia grįžimą į vėžes, į savo ekosistemą. Bet kokiu atveju, viską galima vertinti iš dviejų pusių: ekonominės naudos ir asmeninės pilnatvės. Nesu iš tų žmonių, kuriems Amerika ar Anglija atrodo kaip geriausių galimybių šalys, o Lietuva – sunkiam darbui be sustojimo. Įkurti savo verslą ar rasti tinkantį darbą galima visur, bet sėkmė aplankys, kai jausiesi užtikrintas, kad tai tavo kryptis. Žinoma, negaliu lyginti Lietuvos ar D. Britanijos klientų biudžetų  – Londone mūsų „Movemient“ kuriamą produkciją būtų galima pardavinėti keturis ar penkis kartus brangiau, tačiau ir turinį kuriančių agentūrų – daugybė. Esu lyginęs ir skirtingus verslo modelius Britanijoje ir Lietuvoje, tačiau Lietuva nugalėjo. Turime labai stiprią kino kūrėjų industriją – nors turime mažesnius biudžetus ir paprastesnę įrangą – videografai daro tikrus stebuklus, todėl ieškoti talento savo verslui Lietuvoje – tikras rojus. O dar labiau džiugina, jog galiu būti šalia šeimos ir man artimų žmonių. Kurdamas ir dirbdamas  čia be galo džiaugiuosi Lietuvos švara, skaniu ir sveiku maistu bei gamta. Tai man leidžia susikaupti ties mano darbu, kūryba ir savęs realizavimu. Kai Lietuvoje šiek tiek pasigęstu kultūros įvairovės – keliauju ir lankau parodas. 

Kalbant apie savirealizaciją, vienas iš naujausių tavo projektų – filmavimai vaikų namuose ir jų vaikystės akimirkų įamžinimas. Papasakok apie tai plačiau – iš kur kilo tokia idėja? 

Nuo mažens augau daugiavaikėje šeimoje. Kai man buvo septyneri, mano šeima įsivaikino vienerių metų mergaitę. Ji neturėjo jokių nuotraukų ar video medžiagos iš jos vaikystės, prieš mūsų šeimai ją įvaikinant. Todėl susitaręs su Saulės Slėnio vaikų namais – iš ten buvo įvaikinta ir mano sesė – video kūrybos pagalba pradėjau įamžinti vaikus ir jų gyvenimą. Nusprendžiau pradėti kuri ten augančių vaikų video archyvus, kad įvaikinantys tėvai turėtų filmuotos medžiagos iš vaiko ankstyvos jaunystės – nes tas laikas niekada nesugrįš atgal. Man tai labai gražus simbolis, parodantis kinematografijos galią – sustabdyti ir įamžinti laiką. 

Neįvaikintų vaikų skaičius krenta ir vaikų namų sąlygos yra išties geros, tačiau norėčiau paraginti apie vaikus galvojančias poras apgalvoti ir įsivaikinimo variantą, nes vaikų namuose augantiems vaikams reikia ne naujų rūbų ar daug žaislų, o galimybės augti mylinčioje šeimoje. Tik taip galima visapusiškai padėti ten augantiems vaikams tapti pilnavertiškais mūsų visuomenės nariais.  

Kitas projektas, prie kurio prisidėjai, yra socialinė iniciatyva „Nevok ir nereikės krupčioti” – ji stengiasi atkreipti dėmesį į autorinių teisių svarbą. Kiek, tavo manymu, ši problema yra aktuali kino industrijoje? 

Turiu prisipažinti, kad praeityje filmų ne iš oficialių distributorių esu atsisiuntęs ir aš, tačiau dalyvaujant video gamybos procese, puikiai suprantu, koks tai sudėtingas procesas. Todėl dabar į nelegalų filmų platinimą ar parsisiuntimą žiūriu kaip į nusikaltimą, nes tokiu būdu iš autoriaus atimama ir galimybė užsidirbti, ir autoriaus intelektualinė nuosavybė naudojama be sutikimo. Tai labai opi problema skaitmeniniame amžiuje – sunku savo kūrinius apsaugoti ir pasirinkti optimalius distribucijos kanalus. Kino industrija, kaip ir žiniasklaida, susiduria su sunkumais, norint atskirti mokančius vartotojus nuo tų, kurie nenori mokėti. Jei kūrinius siunčiatės nelegaliai – taip mažinante galimybę ir palaikymą, kad kūrėjas tęstų savo amatą, kurdamas jums patinkantį filmą, muziką ar bet kurį kitą meną. 

Kokį patarimą duotum sau prieš penkerius metus arba tiesiog jaunam abiturientui, kuriam darbas kino industrijoje – didžiausia svajonė? 

Nemanau, kad norint dirbti kino industrijoje reikia mokytis kino mokykloje: edukacija šansų tikrai nesumažins, tačiau tai turėtų būti apgalvotas sprendimas, nes kino studijos yra brangios, o įsitvirtinimas darbo rinkoje – ilgas. Man pasisekė, kad dar būdamas paauglys, galėjau pamatyti tikrus kino užkulisius, tačiau stačia galva nerti į studijas, nepabandžius prieš tai dirbti ar asistuoti filmavimuose, gali baigtis nusivylimu. 

Manau, kad viskas ko reikia – tai praktikuotis kino kūryboje ir eksperimentuoti su skirtinga aparatūra, projektais ir nevengti neapmokamų darbų, nes jie parodys tau, ar tau iš tiesų patinka pats kūrybos procesas. Neabejotinai svarbu ir sekti industrijos tendencijas, žiūrėti ne vien populiarius ir išaukštintus kino filmus ir gilinti kino teorijos žinias. Šie patarimai galioja ne tik kino industrijoje: jeigu esi motyvuotas šiek tiek atidėti draugų, šeimos, sporto ir pramogų sferas ir bent trejetą metų praleisti asistuojant aikštelėje ar kino mokykloje, kad turėtum sėkmingą karjerą kino industrijoje – tu ją turėsi.