Kartais susidaro įspūdis, kad lietuviai – tauta gyvenanti amžino slogučio zonoje. Kol vieni skundžiasi kaitra, kiti, žiū, jau nerimauja, kad po savaitės pils it iš kibiro. O kiek dar žmonių praranda ūpą, nes juos smaugia rutina? Tačiau niekas geriau neišlaisvina iš miestietiškos kankinystės pančių, kaip ausis užliejanti ir kiekvieną – net ir mažiausią – raumenį atpalaiduojanti muzika. Ir tik paskendęs natose atitolsti nuo niūrios ir pilkos kasdienybės. Ypač tada, jei muzika iš tolimos, aistringos ir egzotiškos Kolumbijos.
Akordeono virtuozas, kumbijos ir vallenatos muzikos meistras Antonio Rivas į Vilniaus botanikos sode išdygusią sceną lipo, rodos, davęs pažadą išsklaidyti blogos nuotaikos šešėlį. O kartu su juo šiai misijai ryžosi ir visa grupė: Danielis Farias (bosinė gitara ir vokalas), Kentas Biswellas (gitara ir vokalas) bei Jaime Salazaras (guacharaca ir vokalas).
Nors tiek A.Rivas, tiek ir visa jo grupė dainavo ispaniškai, tai nesukliudė publikai juos suprasti. Ir tik dar kartą įrodė, kad muzika neturi nei sienų, nei kalbos barjero.
Cumbia ritmai, kurie šiek tiek primena salsą visus veikė skirtingai. Vieni ramiai sėdėjo ir gėrė garsus į save, kiti šypsojosi nuo ausies iki ausies, o treti trepsėjo ir plojo į ritmą. Siautėjo net vaikai, kurių sekmadienio vakarą taip pat buvo itin gausu.
Jau kuris laikas akordeonas neatrodo tik instrumentas, skirtas kurti gegužinės dainoms. Su juo išradingasis Martynas Levickis kuria įmantrius popmuzikos ritmus, o štai A.Rivas rankose akordeonas atgijo skleisdamas svajingą ir aistringą melodiją, kurią papildydavo grupės dainavimas. Jei šios muzikos imdavai klausytis užsimerkęs, nejučiomis atsidurdavai šalia Karibų jūros, kur ir karaliauja šis žanras. Ir visai nesvarbu, kad tose vietovėse niekada nė nebuvai.
Prasidėjus antrajai koncerto daliai ir taip šiltas oras dar labiau įkaito ir, kaip žadėjo muzikantai dar prieš pertrauką, visi jau nebe sėdėjo, o rinkosi scenos priekyje ir šoko. Šokėjų tarpe buvo ir magas Mantas Wizard. Jis prasitarė, kad grojant šiai muzikai, jis mintimi nukeliauja praeitin, kai šokių žingsnelių mokėsi su Viktorija Kunauskaite.
Scenoje trumpam pasirodė ir Jurgis Didžiulis. Jis – gimęs ir augęs Kolumbijoje – puikiai atliko dainos solo partijas. Tiesa, Jurgis kartu su A.Rivas ir grupe atliko dar bent kelias dainas.
Bene po kiekvienos dainos ispaniškai dėkojusi grupė po vienos dainos vis tik nusprendė prabilti lietuviškai. Atlikę apsilankymo Lietuvoje prieš dvejus metus inspiruotą dainą „Visita“ jie publikai ištarė: „Ačiū“. Šis gestas susilaukė gausių plojimų.
O sutemus, tačiau dar neatšalus, vakarėlis dar labiau įsisiūbavo ir sėdinčių neliko. Visi užmiršę savo kasdienius rūpesčius, buitį ir laukiantį pirmadienį raitėsi pagal ritmą, krutino savo klubus ir vizgino sėdimąsias.
Trumpai apie kumbijos ir vallenatos muzikos žanrą
Lotynų kultūros puošmena vadinami kumbija ir vallenatos Karibų pakrantės šalyse populiarumu nenusileidžia lietuvių pamėgtai salsai. O Antonio Rivas ir grupės koncerte skambėjo užburiančiai svajingi ir kartu žvalūs cumbia ir vallenatos ritmai. Mat A.Rivas mokėsi iš geriausių šios srities Kolumbijos muzikantų.
Tiek kumbijos, tiek vallenatos šaknys siekia kelių šimtmečių tradicijas, kurių ištakos susiformavo Vakarų Afrikoje. Kitapus vandenyno šie stiliai atsirado ispanų kolonistų dėka, jiems į Lotynų Ameriką atvežus vergų iš Afrikos. Čia, maišantis su vietos kultūra, formavosi saviti muzikos stiliai.
Romantiški ir švelnūs kumbijos ritmai pirmiausia tarnavo meilės prisipažinimams, tuo tarpu vallenatos atsirado skurdesniame – šiauriniame – šalies regione, kur žemdirbiai pasilinksminimui grodavo ir dainuodavo pirmiausia guacharaca, caja instrumentais, o vėliau ir akordeonu.
20 a. kumbija ir vallenatos tapo populiarus įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, o iš Europos atkeliavęs akordeonas įsitvirtino kaip pagrindinis kumbia instrumentinis ir vedantis skambesys.