Su „liūto“ širdimi gyvenantis G. Piragius: „Parama – ne pašalpa, o paskatinimas siekti tikslų“

Jau 15 metų savanoriškoje LIONS veikloje dalyvaujantis G. Piragius įsitikino, kad visuomeninė veikla daro žmones žymiai sėkmingesnius ir darbe bei šeimoje, o svarbiausia – daro juos laimingus.

Kaip ir kada jūs tapote visuomeninio klubo LIONS nariu?

2004 metais ėmiau ieškoti visuomeninės klubinės veiklos, savirealizacijos. Mąsčiau, kad vienas žmogus gali daug ką nuveikti, bet su bendraminčiais sumanymai realizuojasi lengviau. Kaip tik kūrėsi naujas klubas ir iš pradžių tapau „liūtuku“ – LEO klubo nariu, o į „didžiuosius liūtus“ – Vilniaus Vytauto Didžiojo LIONS klubą – perėjau 2005 metais.

Visada jaučiau poreikį gyvenime ne tik imti, bet ir duoti. Turtingas ne tas, kas daug turi, o tas, kas geba pasidalinti. Kaskart įgyvendindamas visuomeninį projektą jaučiu, kokių stiprių emocijų kelia ir moralinę grąžą duoda ta neatlygintina tarnystė vsuomenei.

Sunkaus darbo vaisiai daug saldesni tada, kai dalijuosi jais su kitais.

Kas jus motyvuoja jau penkioliktus metus užsiimti savanoryste ir dalyvauti visuomeninėje veikloje?

Mane motyvuoja nuoširdi padėka. Gera daryti tai, kas miela širdžiai, be jokio išskaičiavimo. Pavyzdžiui, remiame Vilniaus rajono Paberžės gimnaziją – skatiname geriausios klasės vaikus, siunčiame juos į stovyklas. Nuvažiuoju ten ir matau dėkingas vaikų akis.

Vidiniuose klubų susitikimuose man labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis. Jaučiu, kad bendraudamas klube save praturtinu, pasisemiu idėjų, leidžiu laiką su gerais žmonėmis. Esu vienas iš aktyviausiai susitikimus lankančių klubo narių – šie susitikimai man smagūs ir svarbūs. Su klubo nariais turime daug bendrų reikalų ir už klubo ribų, padedame vieni kitiems.

Su Vilniaus Vytauto Didžiojo LIONS klubo nariais daug keliaujame – buvome Odesoje, Sankt Peterburge, Žalgirio mūšio vietoje Lenkijoje, gidais pasikvietę profesionalius istorikus važiuojame Vytauto Didžiojo keliais.

Kasmet kitas LIONS klubų narys išrenkamas prezidentu, todėl visi ugdomės lyderystės, organizavimo, bendravimo įgūdžius, plečiame akiratį. Nelaukiu, kad kas nors mane linksmintų, o pats rodau iniciatyvą.

Kaskart per klubo narių prisistatymus žmonės mane nustebina – net negalėčiau pagalvoti, kad jie turi tokių įdomių patirčių!

Kokį matote ryšį tarp savo veiklos LIONS klube ir kitų gyvenimo sričių, šeimos?

Į visas keliones vykstame su antrosiomis pusėmis, išsivysto bendravimas. Tokiu būdu antrosios pusės, formaliai nebūdamos LIONS nariais, irgi aktyviai dalyvauja klubų veikloje. Manau, ypač stiprų teigiamą poveikį tai turi „liūtų“ vaikams. Jie jaučia pasididžiavimą, nes mato, kad tėvai visuomenine veikla užsiima nuoširdžiai.

Esu įsitikinęs, kad priklausymas klubui daro mane stipresniu ir asmeniniame gyvenime. Gimsta reikšmingos jungtys tarp žmonių. Klubuose susirenka asmenybės su savo ambicijomis ir tikslais, mes galime vieni į kitus lygiuotis ir turime ko vieni iš kitų pasimokyti. Stengiamės, kad viename klube būtų ne daugiau kaip du tos pačios profesijos atstovai, tad bendraudami su skirtingų sričių profesionalais praturtiname save.

Kaip paaiškintumėte nepažįstamajam – kas yra LIONS organizacija, kas gali tapti jos nariais?

Daug kas įsivaizduoja, kad tai – tik turtingų žmonių klubas. Iš tiesų, šios visuomeninės organizacijos nariu gali būti daugelis, norintis padėti kitiems, turintis idėjų ir laiko joms įgyvendinti.

Į Lietuvos LIONS klubų apygardos gubernatorius buvote įnauguruotas JAV – kokie įspūdžiai iš ten?

Pavyko pabendrauti su viso LIONS judėjimo tarptautine prezidente islande Gudrun Bjort Yngvadottir. Maža tauta visai kitaip žiūri į Lietuvą ir mus supranta.

Bendraujant su tarptautine prezidente iškart jaučiasi požiūris, kaip islandai brangina ir vertina žmogų. Jų tik 300 tūkstančių, bet tai – lanksti inovacijų šalis, daug investuojanti į žmogų – pažiūrėkite, kaip gerai islandams sekasi futbole, rankinyje ir kitose srityse.

Islandijoje tūkstančiui gyventojų tenka net 8 LIONS nariai (palyginimui, Suomijoje – 5, Lietuvoje – tik 0,2, tad turime erdvės augti) ir jie savo pavyzdžiu rodo, kaip lionizmas prisideda prie valstybės klestėjimo. Man patinka, kad naujoji prezidentė yra aktyvi, moderni, patraukli savo idėjomis – biomedicinos srities mokslininkė, švietimo sistemos inovatorė, aktyvi laisvalaikiu – eina į kalnus, buriuoja.

Ir savo veiklos kadenciją ji pradėjo su šūkiu „Mes plaukiame ne ten, kur pučia vėjas, o ten, kur norime mes!“, tuo pabrėždama „liūtų“ veržlumą ir nesiblaškymą, susikoncentravimą į prioritetines veiklos sritis.

JAV dalyvavau 11-os dienų aktyviuose mokymuose ir konferencijose, kur pranešimą skaitė ir buvęs JAV prezidentas Džordžas V.Bušas. Ten būnant ypač jaučiasi, kad LIONS judėjimas yra galinga jėga. Kiek dar žinome organizacijų, veikiančių jau daugiau kaip 100 metų?

Už ką visuomeninėje veikloje būna atsakingas gubernatorius ir kokie jūsų prioritetai?

Noriu sustiprinti žmonių savijautą, kad būti „liūtu“ yra smagu ir emociškai gera. Svarbu, kad mums patiems patiktų tai, ką darome. Žmogus turi širdimi būti „liūtas“ – negali būti jokios prievartos ar kančios dalyvauti visuomeninėje veikloje. „Reikia, privalau“ man atmuštų bet kokį norą dalyvauti veikloje, kurią visi vykdome laisvalaikiu, po savo pagrindinių darbų. Trokštu, kad LIONS nariai jaustų prasmę ir pasididžiavimą – juk tai žmonės, kuriems rūpi visuomenė!

Man priimtinas požiūris, kad kiekvienas klubo narys pasisakytų savo klubo valdybai – kokius darbus jis norėtų atlikti, kokiems darbams jis mano esąs tinkamiausias. Tai padeda įtraukti kiekvieną narį, iš pasyvių narių virsti aktyviais.

Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, LIONS klubai labdaringą veiklą vykdo penkiose pagrindinėse srityse: pagalba turintiems regėjimo negalią, sergantiems diabetu ar onkologinėmis vaikų ligomis, skurdo mažinimas ir aplinkos apsauga.