Rimantai, jus vis dažniau sutiksi Vilniuje – vieną ar su šeima. Kur dabar visi įsikūrę?
Čigoniškas tas mūsų gyvenimas, o kai pasaulyje tokia situacija, nebežinome, kur vėjas nuneš, bet dalį vasaros praleidome Lietuvoje. Su keturiolikmete dukra Tia atvykome čia iš Italijos, kur ji dalyvavo teniso stovykloje, o iš gimtosios Švedijos atvažiavo žmona Tanja su dvylikamete Venessa ir devynerių Emma. Vis keliavome iš vienos vietos į kitą, bet prieš dvejus metus baigiau profesionaliai žaisti krepšinį Italijos Emilijos Redžo mieste ir išvykome į Švediją.
Galiausiai apsigyvenome Ispanijos Andalūzijos regione, ten persikėlėme tik dėl mergaičių – dukros lanko ne tik įprastą mokyklą, bet ir teniso akademiją, žaidžia krepšinį, užsiima gimnastika. Pavasarį namuose Ispanijoje praleidome karantiną. Dalis šeimos ką tik vėl ten grįžo, nes dukroms prasidėjo mokslai – iki šiol mokėsi nuotoliniu būdu. Visgi Ispanijos nepavadinčiau namais, o jeigu reikėtų įvardyti šalį, kurioje pastaruosius dešimt ar penkiolika metų jaučiuosi kaip namie, tai būtų Italija. Ten gimė mūsų dukros, todėl Emilijos Redže ir Sienoje jautiesi kaip Vilniuje – šiuose miestuose viskas sava.