Pandemijos iš įprasto grafiko išmuštas jubiliejinis XX-asis „Vilnius Mama Jazz“ priverstas paankstinti sukakties minėjimą. Ne lapkričio pabaigoje, kaip įprastai, bet rugsėjo 22 – 26 d. visi neabejingi kokybiškai muzikai kviečiami į Šiuolaikinio meno centrą, kur pasirodys ryškiausios mūsų šalies ir pasaulio žvaigždės.
„Vilnius Mama Jazz“ – istorinę atmintį puoselėjantis festivalis, todėl šįmet scenoje lankytojai išvys ne vieną žanro grandą, spėjusį tapti festivalio veidu ar netgi talismanu. Vienas jų – nepailstantis pačių netikėčiausių garsinių idėjų sumanytojas bei tikrų tikriausias mūsų šalies džiazo flagmanas Vladimiras Čekasinas, rugsėjo 24 d. į sceną žengsiantis su ilgamečiais bičiuliais Vytautu Labučiu ir Arvydu Joffe. Kartu šie muzikantai pristatys specialią programą – „Sonata B“.
„Tai bus laisva fantazija JAV kompozitoriaus Samuelio Barberio sonatos fortepijonui motyvais. Jos metu skambės ne tik mūsų trio atliekama muzika, bet ir specialiai tam paruoštos kamerinio orkestro atliekamos muzikos įrašų ištraukos, – pasakoja idėjos sumanytojas V. Čekasinas bei priduria: – A. Joffė gros tiek elektroniniais, tiek akustiniais būgnais, tačiau tradicinės ritmo funkcijos šie instrumentai neatliks. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į melodinę kūrinio pusę. To paties galima tikėtis ir iš V. Labučio, kuris gros ne tik saksofonu, bet ir elektroniniais instrumentais.“
Apie V. Čekasiną galima kalbėti daug. Atsigręžti į Ganelinio trio laikotarpį, narstyti solinę kūrybą po kaulelį, žavėtis grojimo technika ir aikčioti iš nuostabos girdint visas šio kūrėjo galvoje užgimusias idėjas, paverstas garsais. Bet tai primintų bandymus pergrumuliuoti seniai pasakytus dalykus. Geriausiai yra patiems pajusti, kokią magiją scenoje skleidžia Vladimiras.
Vadinti jį tik saksofonininku ar pučiamųjų virtuozu būtų nedovanotinas supaprastinimas. Tai vizionieriškas kūrėjas, kuris, užlipęs į sceną, ima dėlioti įstabius garsų koliažus. Juose girdime itin dinamiškas ir paveikias saksofono partijas, šelmiškus fortepijono pasažus, šamaniškus vokalinius žaidimus ir daugybę kitų Vladimiro sugalvotų gudrybių. V. Čekasinas taip pat aktyviai dirba su kino bei teatro žmonėmis. Tai – žmogus, po kurio kojomis susilieja skirtingos meno kryptys.
Dėl savo plataus akiračio ir nekanoniško mąstymo, V. Čekasinas tapo svarbiu vardu ne tik mūsų šalies bet ir pasaulinėje scenoje. Per savo ilgametę karjerą V. Čekasinas sukaupė ne tik solidžią, šimtus albumų skaičiuojančią diskografiją, bet ir yra koncertavęs Europoje, JAV, Kanadoje, Kinijoje, Japonijoje, Indijoje ir t.t., taip pat dirbo su tokio kalibro kūrėjais kaip Borisas Grebenščikovas, Piotras Mamonovas ar Rudolfas Dašekas.
Apie rugsėjo 24 d. su V. Čekasinu pasirodysiančius kolegas galima taip pat kalbėti daug ir ilgai. V. Labutis – vienas V. Čekasino mokinių. Kadaise pradėjęs muzikinį kelią nuo akordeono, galų gale pasuko į pučiamųjų instrumentų pusę. V. Labutis – įvairių kolektyvų lyderis bei dalyvis, pedagogas, į Lietuvos džiazo sceną įsiveržęs 1982 m., kartu su Petro Vyšniausko kvartetu, ir iki pat šiol išliekantis vienu pagrindiniu jos veikėju.
Nors daugelis V. Labutį sieja su saksofonu, tačiau vis dažniau prie šio muzikanto vardo regime multiinstrumentininko etiketę. Tai muzikantas ne tik puikiai valdantis įvairius pučiamuosius, bet ir nevengiantis sugroti bravūriškų ir spalvingų fortepijono partijų, įterpti perkusinių garsų ar eksperimentuoti su sintezatoriais.
V. Labučio muzikinis kelias nėra tik tradicinis džiazas. Jis nebijo nardyti po įvairiausias šio žanro kerteles, įnešdamas savitumo į kiekvieną kolektyvą, su kuriuo groja. Vytauto kūryboje ypač ryškus polinkis į fusion krypties džiazą, kurį jis puikiai atlieka tiek su savuoju kvartetu, tiek Dainiaus Pulausko grupės sudėtyje. Jis taip pat geba puikiai improvizuoti ar meistriškai perinterpretuoti krašto folkloro palikimą. Greta džiazo šis plačių kūrybinių interesų kūrėjas bendradarbiauja ir su akademinės muzikos kūrėjais, nevengia prisijungti prie įvairių performansų.
Antrasis V. Čekasino kompanionas – išraiškingu ir savitu būgnų bei perkusijos skambesiu garsėjantis A. Joffė, muzikologų bei melomanų vertinamas už itin subtilų, harmoningą bei išskirtine energija pasižymintį akustinių ir elektroninių būgnų derinimą.
Iš Kauno kilęs A. Joffė ne vienerius metus būgnų paslapčių mokėsi savarankiškai. Ilgainiui pradėjo groti su pirmosiomis Lietuvos roko grupėmis „Bildukai“, „Nuogi ant slenksčio“, „Kadencija“, tačiau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje susidomėjo džiazu ir pasuko formalaus mokslo link. 1979 m. baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą. Iki pat šiol A. Joffės gyvenime greta grojimo jį nuolat lydi pedagoginė veikla.
Per savo karjerą šis muzikantas yra grojęs daugelyje įvairias džiazo ir kitus stilius reprezentuojančiuose kolektyvuose. Jo gyvenimo aprašyme galima rasti ne tik Pranciškaus Naručio džiazo orkestrą, bet ir novatorišką Giedriaus Kuprevičiaus kolektyvą „Argo“ ar „Kauno bigbendą, bet ir kolaboracijas su Gintautu Abariumi, Kęstučiu Lušu ir daugeliu kitų. Taip pat A. Joffė nevengia imtis iniciatyvos pats. Buvo subūręs bigbendą „Versmė“, kolektyvą „Kvartetas 2+2”, o bene ryšiausią pėdsaką paliko su fusion krypties kvartetu „Jazz Brothers“. Be to, būgnų ir perkusijos asas garsėja konceptualiomis solo programomis, kurias rengia nuo 1992 m.
Tiek V. Labutis, tiek A. Joffė praeityje ne kartą grojo su V. Čekasinu. Jų diskografijas puošia bendri įrašai, o biografijas – šilti prisiminimai. Tačiau scenoje jie visuomet pasirodydavo lydimi kitų velniškai talentingų kolegų, o ne kaip savarankiškas trio, todėl „Vilnius Mama Jazz“ suteiks unikalią progą savo akimis išvysti šiuos scenos didžiūnus kartu.