Su šeima Amerikoje viešėjusi Renata Norvilė: „Parsivežėme labai šiltų jausmų“

Kai tarėmės dėl interviu, ruošėtės ilgai kelionei su šeima į Ameriką. Kokių įspūdžių parsivežėte?

Pirmiausia parsivežiau labai šiltų jausmų, nes ten turime nuostabių lietuvių bičiulių, kurie visada mus draugiškai priima ir globoja. Jie jau tapo mūsų šeimos nariais, todėl kai atskrenda į Lietuvą, atsakome tuo pačiu. Bet visada nenusakomas jausmas apima išlipus iš lėktuvo, kai kojomis gali paliesti savą žemę.

Ar viešėdami už Atlanto tik koncertavote, ar pavyko ir pailsėti?

Suderinome viską. Buvo gera su visais pabendrauti ir padirbėti. Ypač žavėjausi mūsų lietuvaičių, gyvenančių už Atlanto, darbštumu – po darbų vakare atėję į repeticijas jie negailėdavo nei laiko, nei jėgų. Kiekvienais metais Čikagos lietuviai stato operą ar miuziklą su ten gyvenančiais tautiečiais ir papildomai atlikėjų pasikviečia iš Lietuvos. Šiais metais bendromis jėgomis su režisieriumi Nerijumi Petroku kūrėme miuziklą. Kadangi bilietų nebuvo tiek, kiek norinčiųjų pamatyti šį reginį, o ir atsiliepimai buvo labai geri, žinoma, jautėmės labai ypatingai.

Tik grįžusi iš kelionės visa galva pasinėrėte į kitus darbus. Ar į visus kvietimus koncertuoti atsakote teigiamai?

Net nežinau, ar buvo toks koncertas, kuriame atsisakiau dainuoti. Džiaugiuosi, kad mane kviečia (šypsosi). Darbelio netrūksta. Jo dar padaugės, kai mano mažasis, kuriam jau tuoj treji metai, pradės eiti į darželį. Galvoju grįžti dirbti į grožio pasaulį – į „Kristianą“, kur manęs vis dar laukia.

Pakalbėkime apie muzikinį projektą „La Forza“. Kai trys žavios damos atsiduria vienoje grupėje, ar užtenka erdvės visoms?

Susiburti kelioms atlikėjoms ir dainuoti populiariosios klasikos kūrinius buvo mano mintis. Turėjau labai aiškią viziją. Be to, panašaus moterų projekto nebuvo. Tai aptarusios su Vaida Genyte ir Neringa Nekrašiūte pamatėme, kad žiūrime ta pačia kryptimi, nuomonės daugeliu klausimų sutampa. Taip ir gimė projektas.

Konkurencijos viena kitai nejaučiame, tačiau kiekviena esame su savais ožiukais. Bet tai normalu. Žinoma, ypač veiklos pradžioje kampus gludinome, ginčijomės, kartais ir stipriai. Yra buvę ir ašarų. Tačiau po koncertų visos apsikabiname ir pasidžiaugiame, kad taip gera mums dainuoti kartu. Viskas kaip šeimoje (juokiasi). Šią grupę iš tikrųjų vadinu antrąja šeima.

Kai mama būna pasinėrusi į darbus, ar nenukenčia kitas projektas – šeima?

Dažniausiai vaikai važiuoja su mumis į koncertus. Visada su Deiviu prieš renginį žiūrime, kur jis vyks, kiek truks, ar yra galimybė vežtis atžalas. Jei traukiame jūros pusėn, mažąjį paliekame pas senelius. Iš kiekvieno koncerto stengiamės grįžti nakvoti į namus. Be to, didelė pagalbininkė yra mano mama, tad vaikai be priežiūros tikrai nelieka. Vyriausiajai dukrai Vanesai nesinori užkrauti rūpesčių dėl jaunesnių brolių. Ji jau paauglė, nori kuo daugiau laiko skirti sau. Bet randame su ja kompromisų, tad kai reikia, tikrai padeda.

O kuris iš judviejų su Deiviu daugiau laiko praleidžia su vaikais?

Tikrai aš. Tėvelis kažkaip spėja pasportuoti ir kitais mėgstamais dalykais užsiimti. Mano laisvos dienos bėga su mažiausiuoju. Tačiau tėveliui leidžiame pasidžiaugti vaikais vakarais, kai grįžta namo. Tada jau jis bėgioja po visus kambarius ir žaidžia su mažuoju žaidimą „Pagauk mane“. Tada ramiai atsisėdu ir iš lėto gurkšnoju kavą. Beje, Deivis dažnai mus palepina savo kurtais kulinariniais šedevrais. Jis tikrai gamina ypatingai! O kaip kaifuoja jis virtuvėje! Vyrui šioje srityje tikrai sekasi puikiai.

Ar abu su Deiviu turite po savo vaiką lepūnėlį?

Mūsų visų lepūnėlis – pats mažiausias, o labiausiai nuskriaustoji – vyriausioji. Taip jau būna, kad iš didžiausių vaikų visada ir reikalauji daugiausia. Vidurinysis savaime yra labai švelnus, mielas, mėgsta padėti, o mažylis suvalgo visų mūsų dėmesį.

Atlaidesnis vaikams yra Deivis. Užtenka jiems pas tėtį ateiti, apsikabinti, duoti bučiuką ir visos nuodėmės būna atleistos. O tada ateina griežtoji, nenuolaidžiaujanti mama ir padaro tvarką. Taisykles juk kažkas turi kurti. Taigi tas kirvis namuose esu aš.

O dėl ko jūs su vyru dažniausiai ginčijatės?

Tikriausiai dėl manęs – juk moterims dažniausiai kažkas „užplaukia“. Ne taip jau ir retai trepteliu koja ir tvirtai pasakau: daugiau nevažiuosiu su tavimi į koncertus, daugiau neplausiu, neskalbsiu ir nieko nedarysiu (juokiasi). Na ką, ateina kita diena ir vėl viską darau. Blogiausiai, kad Deivis manęs neišveda iš kantrybės. Iš tiesų didelis skubėjimas, rutina atima jėgas, ne viską spėji, būni pervargęs, va tada ir išlenda tos emocijos visu gražumu. Bet, jei rimtai, nelabai turiu kuo skųstis. Tik suprantu, kad daugiau laiko reikėtų skirti sau.

Kaip tokiomis retomis akimirkomis save lepinate?

Tiesiog dievinu masažą. Labai mėgstu SPA. Sunku man gyventi ir be sporto, tačiau sportuoti reikia nuosekliai. Jei nueičiau į treniruotes kartą ar du per metus, jokios naudos nebūtų. O reguliariai sportuoti kol kas neturiu galimybės. Laukiu, kol mūsų mažylis pradės eiti į darželį. Tada būsiu laisvesnė.

O kol kas laisvomis valandomis, kurios taip retai pasitaiko, dar nebėgu iš namų. Tiesa, viešose vietose, prekybos centruose pasigendu daugiau vaikų kambarių, kur saugiai palikus mažylį, galima būtų pasportuoti, apsipirkti ar masažą pasidaryti.

Su Deiviu turite bendrų ritualų?

Gal sakyčiau – visos šeimos, o ne tik mudviejų ritualas yra laisvalaikis sodyboje. Kaip joje atsigauname... Dabar ten labai gražu – galime pasidžiaugti bundančia gamta. O kad būtų daugiau teigiamų emocijų, šįkart sugalvojau su vaikais į sodybą riedėti traukiniu, jau nusipirkau bilietus. Bus smagi atrakcija mažiesiems (juk mašina važiuoti taip atsibosta), o sodyboje jau mūsų lauks tėtukas, prišildęs namus. Ten erdvės daug, artimų kaimynų nėra, galime džiaugtis laukine gamta ir vieni kitų draugija.

Jeigu atsuktumėte laiką atgal, ar norėtumėte gyvenime kažką keisti?

Tikrai nieko nekeisčiau. Kažkada galvodavau: o kaip būtų, jeigu būtų buvę kitaip. Tačiau supratau, kad taip mąstyti nereikia, nes net ir sunkios gyvenimo situacijos buvo vertingos. Reikėjo ir ant to grėblio užlipti, ir guzą ne vieną gauti, bet tai padėjo įgyti naudingos patirties ir tapti stipresniu žmogumi.

Daug guzų per gyvenimą prisirinkote?

Pakankamai, tačiau tikiu tuo, kad sunkumų gauname ne daugiau, nei galime pakelti. Atlaikiau viską, guzai jau užgiję. O visą laiką plaukti auksiniu laiveliu irgi neįdomu, nėra vėliau net ko prisiminti.

Pro rožinius akinius į gyvenimą nežiūriu, stengiuosi gyventi realiu laiku, realioje vietoje. Jei kažką noriu pasiekti, dedu pastangas. O kai kažkas nepasiseka, žaizdas dažniausiai išsilaižau pati. Ir viskas gerai išeina. Manau, kad esu pakankamai stipri.

Trumpa dosjė

GIMIMO DATA. 1979 06 29.

ZODIAKO ŽENKLAS. Vėžys.

AKIŲ SPALVA. Pilkai žydra.

ATŽALOS. Vanesa, Emilis, Rėjus.

MĖGSTAMIAUSIA SPALVA. Vienos neturiu, tačiau pastebiu, kad kai buvau labai jauna, mano spinta mirgėjo rožiniais, žydrais atspalviais, o pastaruoju metu bene daugiausia turiu pilkšvų drabužių.

ĮSPŪDĮ PALIKĘS FILMAS. Emile‘io Ardolino „Purvini šokiai“. Bet geriausias pastarojo laiko filmas – mano vaikai (juokiasi). Kadangi televizoriaus nežiūriu, stebiu, kaip auga mano atžalos.

GERIAUSIA PERSKAITYTA KNYGA. Tokių labai daug, tačiau viena paskutiniųjų – Dano Browno „Da Vinčio kodas“. O ilgiausiai skaitoma knyga – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Pusę knygos perskaičiau ir užstrigau, bet žadu pabaigti.

LAISVALAIKIO POMĖGIS. Laimė, kai galiu išsiruošti į mišką kelioms valandoms ieškoti žvėrių ragų. Aišku, su šeima tai daryti būtų smagiau, bet vyras kartą bandė eiti, tačiau po pusės kilometro pasimetėme, tai daugiau neina.

MĖGSTAMIAUSIA ŠALIES VIRTUVĖ. Mėgstu kinų virtuvę, bet skaniausi – vyro Deivio pagaminti patiekalai. Jis lepina skirtingais valgiais: ir steikais, ir makaronais...

SAVAITGALIO RITUALAS. Darbas. Tačiau su vyru stengiamės bent jau savaitgalio rytą praleisti kartu, išgerti drauge kavos, pabendrauti.

BŪTINIAUSI DAIKTAI RANKINĖJE. Kai neturėjau vaikų, visada nešiodavausi atsuktuvų, peiliukų ir kitų vyriškų dalykų. Užsitrenkusį automobilį atrakinti atsuktuvu gerai mokėjau. O dabar rankinėje rasite sauskelnių, kremukų, žirklučių...

LABIAUSIAI VERTINAMA ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Sąžiningumas ir tiesos į akis sakymas.

AUGINTINIS. Turime bavarų pėdsekį Leksą. Jis dažniausiai tipena paskui mane.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Viską gyvenime mėgstu gerai apgalvoti ir niekur neneriu stačia galva.