Indre, atvirumo kelią renkatės nuo pirmųjų akimirkų, kai buvo patvirtinta sudėtinga diagnozė. Kodėl?
Minčių bandyti pasislėpti, užsisklęsti savyje net nebuvo. Apie sveikatos problemas savo sekėjams instagrame pasakojau jau kuris laikas. Jie žinojo, kad kosčiu, vargina dusulys, širdies diegliai. Pasakojau, kad ieškau prastos sveikatos priežasčių, kreipiuosi į gydytojus, atlieku tyrimus. Neįsivaizduoju, kaip kiekvieną dieną viešai publikuojanti, kuo gyvenu, staiga galėčiau dingti. Ir kodėl?
Man, turbūt kaip ir daugeliui, ši liga atrodė svetima. Visada buvau geros sveikatos, niekada nesiskundžiau. Kai kitus puldavo peršalimas ar virusai, kartais ir viešai pasidžiaugdavau, kad manęs niekas neima. Net kovidas pirmą kartą aplankė tik visai neseniai – persirgau labai lengvai. Atrodė, kad imunitetas tikrai stiprus, galvojau, vėžys – per baisi liga, mane apeis. Deja, jis nesirenka: jaunas ar senas, turtingas ar vargšas, viešas žmogus ar ne. Šįsyk pasirinko mane. Vieną dieną sulaukiau staigmenos iš gyvenimo: man diagnozuota ketvirtos stadijos limfoma. Kitaip sakant, ketvirtos stadijos kraujo vėžys. Liga progresavusi į pilvą, širdį, plautį, todėl dusau.
Tame liūdname kontekste prasitarėte, kad širdyje nešiojatės dar daugiau skausmo – jums nepavyksta susilaukti vaikų...
Šia tema nebuvome atviri net su artimiausiais... Su Liudu kalbėdavomės, kad kai susilauksime vaikelio, gal ir išdrįsime viešai prabilti, kaip nelengvai jis pas mus atėjo. Iš pradžių žmonės klausdavo,