Su vėžiu kovojanti Kristina Brazauskienė: „Nežinau, ar kada bus visiškai gerai“

Turbūt kaip visi pirmiausia paklausiu: kaip jaučiatės?

Šiuo metu – gerai. Nors nežinau, ar kada bus visiškai gerai. Kas tris mėnesius tikrinuosi – kol kas tyrimai geri. Bet, kaip žinoma, ši liga dažnai atsikartoja, ja sunku atsikratyti, bet nuteikiu save optimistiškai.

Tikrai niekada nesitikėjau išgirsti tokios diagnozės. Juk gyvenime nesu rimtai sirgusi, operacijų nesu turėjusi. Nemaniau, kad iš mažo apgamėlio nugaroje gali nustatyti trečios stadijos odos vėžį – jau pažengusią, išplitusią melanomą. Bet mane pirmiausia apėmė ne panika, ne ašaros ar baimė mirti, o vienintelė mintis – ką daryti toliau? Gydytojai pasakė, kad būtina operuoti. Prašom – operuokite. Bet kai vėl susirinkęs gydytojų konsiliumas pareiškė, kad reikia dar vienos operacijos – apsidraudžiant pašalinti visus limfmazgius pažastyje, – va tada mano savijauta buvo kur kas sunkesnė. Bet labai greitai susivaldžiau – viską apmąsčiusi atsisakiau antros operacijos. Nes po jos dar reikėtų kas dvi savaites leisti vaistus: viena porcija vaistų kainuoja per keturis tūkstančius eurų, o mėnesiui reikia dviejų dozių. Ir visus metus reikėtų juos leisti. Dar pamenu, kai vienai mano draugei pašalino limfmazgius, jai ranka baisiausiai ištino, ji kentė skausmus. Atsisakiau operacijos ir tokio gydymo. Dar iškart pasakiau – jokių chemoterapijų. Mano vyrą į kapus nuvarė tos chemoterapijos, nes vėžio ląstelių iš tikrųjų neveikė, tik imuninę sistemą sunaikino.

Man – jau septyniasdešimt metų. Kam dar kankintis? Žinau, koks sunkus ir baisus tas gydymas, – koja kojon ėjau su vyru, mačiau, kaip jis jautėsi nuo pirmos iki paskutinės dienos. Pabaiga vis tiek vienoda – išėjimas.

Septyniasdešimt metų nėra daug – dar gyventi ir gyventi!

Pakankamai daug. Mano močiutė mirė 62-ejų, senelis – 60-ies. Kiek bus skirta, tiek gyvensiu. Savęs tikrai dar nelaidoju – keliauju, šypsausi, džiaugiuosi gyvenimu. Mirties nebijau – bijau tik skausmų, kokius, mačiau, kentė vyras.

Stengiuosi klausyti gydytojų nurodymų – per daug nebūti saulėje. Tačiau nusipirkau maudymosi kostiumėlį su 50 procentų apsauga nuo ultravioletinių saulės spindulių, specialius marškinėlius, kelnes, šortus. Malonumo keliauti ir maudytis neatsisakysiu. Turbūt labiausiai pakeičiau mitybos įpročius – mėsos, lašinių valgau mažiau. Seniau nelabai mėgau daržovių, žuvies, o dabar salotas, brokolius, žuvį su malonumu valgau. Cukraus į kavą ar arbatą visai nebededu. Anksčiau dar medumi pasisaldydavau, o dabar ir to vengiu. Na, zefyrus mėgstu – kartais pasilepinu gabalėliu. Arba kai užeina noras ko nors saldaus, paimu šaukštelį erškėtrožių sirupo – Nidoje prisirinkau erškėtrožių vaisių, sumaišiau su medumi. Mano organizmas labai geras: jeigu gydytojai pasakė „netinka, nesveika“, galiu lengvai atsisakyti. Nesikankinu. Pradėjau daugiau vaikščioti, nes judėjimas yra labai svarbu bandant atsilaikyti prieš šitą ligą. Daug konsultavausi su gydytojais ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Ten ir vaistų geresnių gavau. Ten rekomendavo valgyti anonų vaisių, kitaip jie dar guanabana vaisiais vadinami. Naikina vėžio ląsteles. Girdėjau, kad ir Lietuvoje jų galima gauti.

Svarbiausia, kad gyvenu šiandiena: daug keliauju su sūnaus šeima arba su draugėmis, su anūkais žvejojame, einame pasivaikščioti, į kiną. Nenoriu liūdėti ir taip dar labiau bloginti sveikatos. Stengiuosi džiaugtis gyvenimu. O mano džiaugsmas dabar yra anūkai.

Vis tiek turbūt nesate ta močiutė, kuri savaitgaliais anūkų laukia su blynais?

Dar ir kaip laukiu! Anūkui Adomui dabar šešeri, o Ievutei – dešimt metų, jau beveik mano ūgio. Esu pati tikriausia močiutė: kepu blynus, priviriau spanguolių uogienės, obuolių ir moliūgų košės – mažų gražių stiklainiukų priruošiau. Anūkui jei pasakai: „Mėlynių tau paruošiau, kad akutės sveikos būtų“, – tai su malonumu valgo. Ir dar paprašo, kad atvežčiau.

Kuo dabar per dienas užsiimate?

Rūšiuoju savo daiktus. Kai išsikrausčiau iš Turniškių, ilgą laiką neturėjau nei nuotaikos, nei noro tvarkyti dėžių ir vėl pasinerti į skaudžius prisiminimus. Jau kokie treji metai praėjo, o viskas iki šiol tebėra dėžėse. Ką svarbesnio randu – Algirdo dokumentus, kai kuriuos daiktus, – perduodu Kaišiadorių muziejui.

Ateinantį birželį sukaks dešimt metų, kai prezidento Algirdo Brazausko nebėra. Koks tas dešimtmetis buvo jums?

Pirmieji ketveri metai po Algirdo mirties buvo visiškai juodi. Nugrimzdau į depresiją. Tik niekam nesiskundžiau, nesiskelbiau, nėjau pas psichologus. Užsidariau namuose – būdavo, kad kelias dienas iš lovos nesikeldavau, savaitėmis iš namų neišeidavau. Draugės, pamačiusios, kad gali blogai baigtis, pradėjo mane traukti iš namų, nepaliko vienos. Jų paskatinta ėmiau daugiau vaikščioti – tikrai padeda. Ir kuo greičiau eini, tuo daugiau negerumo lieka už nugaros. Tik apie penktus metus šiek tiek atsigavau, pradėjau keliauti. O tada ta liga trenkė...

Aš – šeimos žmogus, pripratusi rūpintis savais. Kai netekau Algirdo, buvo labai sunku, nes jaučiausi tarsi nebereikalinga. Neliko kuo rūpintis, o juk iki tol dieną naktį buvau šalia vyro. Aišku, pati vienatvę išsibūriau: niekas manęs juk įkalinęs nelaiko, galėčiau susirasti draugą. Bet per stipriai mylėjau... Dabar niekas nekabina širdies. Labai jau sunku būtų rasti panašų į Algirdą vyrą. Atvirai pasakius, dar ilgą laiką negalėjau suvokti ir priimti minties, kad Algirdas išėjo. Atrodė, tuoj tuoj sugrįš, trumpam išvažiavo: „Juk jis negali manęs palikti! Mums taip gerai dviese!“ Deja...

Į kokį laiką dažniausiai jus grąžina prisiminimai?

Praėjusią savaitę visi aptarinėjo, kaip valstybės vadovas Gitanas Nausėda su žmona lankėsi pas Japonijos imperatorių, – komentavo, aptarinėjo sukneles, kostiumus. O kad Brazauskas su Brazauskiene pas imperatorių irgi yra buvę, niekas neprisimena. Kai Algirdas buvo premjeras, mes lankėmės pas senąjį imperatorių, kuris dabar perdavė postą sūnui. Buvome jo namuose – nuostabūs rūmai, gražus kiemas. Algirdas sėdėjo ant atskiros sofutės šalia imperatoriaus, aš – ant kitos sofutės su imperatoriene. Prieš tai buvau pamokyta, gink Dieve, nieko neklausinėti. Nebent apie šilkaverpius, nes imperatorienė turėjo visą šilkaverpių plantaciją – apie 300 vikšrų. Užklausiau, tai ji su džiaugsmu pasakojo apie pomėgį. O atsisveikinęs su imperatoriumi negali atsukti jam nugaros – turi eiti atbulas tol, kol jį matai. Ėjome su Algirdu atbuli, o už nugaros tuoj statūs laiptai turėjo prasidėti – man buvo taip baisu, kad tik Algirdas nenukristų. Jį ir už rankos laikiau, ir į imperatorių su imperatoriene žiūrėjau... Įsimintinas buvo ir dvi savaites trukęs vizitas po Vokietiją – kone kasdien vykome vis į kitas Vokietijos žemes. Su Algirdu iš tiesų pamačiau daug pasaulio, daug galingųjų nuo Amerikos iki Japonijos.

Bet tas gyvenimas nebuvo lengvas. Būnant Lietuvos prezidentu jam daug metų teko arba vienam, arba su dukromis vykti tokių vizitų. Buvo pavargęs nuo tos vienatvės. Kai susituokėme, Algirdui daug padėjau – jis tada jau premjeru buvo: kartu važiuodavome darbo vizitų, pasikalbėdavome, pasitardavome, prižiūrėdavau, kad viskas būtų tvarkinga, gražu. Jam buvo labai gera, kad esu šalia. Dažnai man sakydavo: „Ką aš daryčiau be tavęs?“ Iki mirties dėkingas buvo – laikė man ranką ir kartojo: „Ką aš be tavęs daryčiau...“

Mylėjote vienas kitą daug metų, tačiau oficialiai vyru ir žmona tapote tik pasibaigus Algirdo Brazausko prezidentavimui. Negaila prarasto laiko?

Algirdas gailėjosi, kad anksčiau nevedė. Jis išsiskyrė pirmas, parodė man savo pasą ir pasakė: „Kriste, tvarkykis.“ Man skyrybų dokumentus tvarkyti užtruko dar metus. Melas, kad buvę mūsų sutuoktiniai nežinojo apie skyrybas, kad viskas buvo padaryta slapta nuo jų, – tik apsimetė, kad nežinojo. O tada, kai 2002-aisiais žurnalistai mus medžiojo per atostogas Egipte ir bandė pateikti, esą kaip meilužiai slapčia susitikinėjame, abu jau buvome oficialiai išsiskyrę – niekas nebetrukdė būti kartu.

Visada sakiau ir sakysiu – viskam savo laikas, ir jeigu mūsų vestuvės neįvyko dešimčia ar dvidešimčia metų anksčiau, vadinasi, taip turėjo būti. Nieko nesigailiu ir dėl nieko nesijaučiu kalta. Algirdo šeimos aš neišskyriau, kaip mane šitiek metų kaltina. O mano santuoka... Atvirai pasakius, tik dėl Algirdo ji ir sugriuvo. Nes tai buvo meilė. Labai didelė meilė. Bet ne vien mano tai kaltė – buvęs vyras irgi žino, dėl ko yra kaltas. Sūnus mane kartais ragina: „Kodėl nepasakai, kad ne tu kalta, jog viskas taip įvyko?“ Ai, nenoriu nieko kelti į viešumą, pasakoti, kapstytis praeityje... Su buvusiu vyru nebebendraujame, nebent per sūnaus ar anūkų gimtadienius susitinkame.

Tiek metų jums skiriami aštrūs epitetai ir komentarai turėtų smarkiai skaudinti. Vien žodis „bufetava“ kitą moterį tuoj į ašaras įgintų.

Paklodė, bufetava... Ko tik nesu apie save skaičiusi ir girdėjusi. Bet visada juokdavausi: bufetava – tai ne prostitutė, o normalios, reikalingos profesijos atstovė. Ne taip jau ilgai aš ta bufetininke dirbau – penkerius metus Vilniaus sporto rūmų uždarame bare-bufete, nes tuo metu ir mokiausi, ir vaiką auginau – reikėjo pinigų. Po studijų mane metams paskyrė kavinės „Neringa“ vedėja, paskui – Profsąjungų rūmų kavinės direktore. Dar po kurio laiko pradėjau vadovauti viešbučio „Draugystė“ restoranui, kur vykdavo daug svarbių valdžios priėmimų, užsienio svečių sutikimų.

Kalbėjo, kad be tuo metu įtakingo Lietuvos komunistų partijos sekretoriaus Algirdo Brazausko užtarimo nebūtų buvę visų šių jūsų postų.

Tikrai ne: Algirdo dar akiratyje nebuvo, kai pradėjau kilti karjeros laiptais. Restoranai, kavinės, viešbučiai tais laikais priklausė Ministrų Tarybai ir tik ji turėjo įtaką. Visi matė, kad gerai tvarkausi, esu gabi, reikli sau ir kitiems, todėl man buvo paskirta vadovauti prestižinėms įstaigoms, specialiai parduotuvei Turniškėse, net pirmai valiutinei parduotuvei „Rūta“. Mano pareigos visada buvo atsakingos. Užtarimą daug kas galėjo susiorganizuoti, bet reikėjo mokėti ir dirbti neskaičiuojant valandų. Aš žinau, kas yra nepriteklius: vaikystėje jo patyriau su kaupu. Septyniolikos pradėjau dirbti, kad tik kuo greičiau išeičiau iš namų ir išlipčiau iš to skurdo. Daug mačiau ir jutau neteisybės, todėl esu gyvenimo užgrūdinta. Aš – gan kietas riešutėlis.

Kaip jūsų su Algirdu Brazausku gyvenimą pakeitė jo liga – iš pradžių nustatytas prostatos vėžys, dar po kurio laiko – limfmazgių vėžys?

Tas laikas nebuvo visas juodas: buvo daug šviesių, gražių dienų, nes nuolat buvome kartu. Dabar pas gydytojus einu dėl savęs – einu viena. Dėl to liūdna. Algirdui buvo lengviau, nes aš jį visada laikiau už rankos, įpūsdavau optimizmo, vis kokių naujų gydymo ar pagalbos būdų paieškodavau. Buvau jam atrama. Visą laiką kartojau: „Dar gyvensi, tikrai gyvensi. Tuoj suleis tų naujų vaistų ir vėl bus geriau... Žiūrėk, pavasaris – važiuosime pažiūrėti, kaip žydi obelys. Paskui rudenį dar važiuosime rinkti obuolių...“

O pati tuo tikėjote?

Tiek karštai ir atkakliai jam tai kartojau, kad pati tikėjau, jog jis negali mirti. Galvojau: „Juk jis taip mane myli – na, kaip gali mane palikti?!“ 2010-ųjų sausį Algirdas atsidūrė reanimacijoje, gydytojai jau tada patarė ruoštis blogiausiam. O Algirdas labai norėjo namo. Daktarams pasakiau, kad pasiimu. Namuose įrengiau savotišką medicinos centrą: išsinuomojau deguonies aparatą, plaučių valymo įrangą, nuolat palaikiau ryšį su gydytojais, iš onkologijos ligoninės reanimacijos skyriaus samdžiau slaugytojas, kad jos visą parą keisdamosi budėtų ir suteiktų medicininę pagalbą. Algirdas taip džiaugėsi, kad grįžo namo! Kol pajėgė, dar keldavosi iš lovos, pasiremdamas vaikščiojo po kambarį, paskui vežimėlyje kiekvieną rytą išveždavau jį į kiemą – buvau pastačiusi patogią pavėsinę, kad galėtų daugiau gryname ore būti. Algirdas dar pusę metų namie pragyveno. O birželio 26 dieną jo nebeliko. Iki paskutinės akimirkos laikė mane už rankos ir šnabždėjo, kad myli...

Tik taip ir nesugebėjau susitaikyti su vienatve, prie jos priprasti – vienai man blogai. Tai kokią nors draugę pasikviečiu pabūti, tai pati pas ką nors nuvažiuoju. Tiesa, po Algirdo mirties daugybę draugų tarsi vėjas nupūtė. Neliko nuolatinių skambintojų, skolininkai apskritai vengė mane gatvėje sutikti ir į akis pažiūrėti. Kai kurie iškart buvo matyti – veidmainiai, pataikūnai ir naudos ieškotojai, bet buvo ir tokių, kurių atsiskleidimas net mane nustebino. Bet tų žmonių ir nepasiilgstu.

Memuarų neplanuojate rašyti?

Kad vėl mane narstytų po kaulelį? Jei parašyčiau viską, ką žinau, būtų baisiau už Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą“... Nebenoriu veltis į jokias intrigas, kovas – pavargau nuo to. Užtenka, kad jau dešimt metų vyksta kova už prezidento našlės rentą, – laukiu Strasbūro teismo sprendimo. Visos signatarų, net tų, kurių nelabai kas prisimena, našlės gauna pensijas, tik Brazauskienė – pati blogiausia ir neverčiausia. O aš planavau su tais pinigais įsteigti Algirdo Brazausko stipendijas gabiems studentams – Algirdo atminimą įamžinti prasmingai. Dabar net už prezidento rezidenciją Turniškėse nekovočiau – tiek jėgų ir nervų atidaviau! Reikėjo iškart spjauti ir išeiti. Suprantu, kad kova su manimi yra tiesiog kova iš principo.

Kur dabar gyvenate?

Esu išsibarsčiusi. Juokauju, kad šiuo metu neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos. Kartais net sūnaus viešbutyje pernakvoju, į Nidą nuvažiuoju, į sodybą Trakuose, bet žiemą ten gyventi nelabai įmanoma – darbų brokas išlindo, ne viskas iki šiol pabaigta. Apskritai esu miesto žmogus – man nyku vienai sodyboje. Kelias žiemas esu praleidusi Amerikoje pas draugus. Sūnus žada mane įkurdinti Vilniuje. Žinau, kad jis padarys, ką žadėjęs. Tik kiek aš čia begyvensiu, neaišku – kaip mano liga panorės... Nors jei sugebėjau atsitiesti po Algirdo mirties, ištversiu ir šitą negandą. Laimė, mano charakteris tvirtas, nes gyvenime labai daug patyriau: ir skausmą, ir depresiją, ir laimę, ir tikrą meilę. Dabar norisi tik ramybės.