Su Vilmantu Diliu išsiskyrusi Guostė Dilienė: „Šiandien esu ir laiminga mama, ir moteris“

Šiandien Guostė neslepia, kad tas gyvenimo etapas nebuvo lengvas, tačiau jos spindinčios akys išduoda: nepalūžti labiausiai padėjo sūnus ir tikėjimas, kad po kiekvienos audros išlenda saulė.

Guoste, pradėkime atvirai, bet nuoširdžiai… Ar sunku auginti sūnų vienai?

Sūnų auginti vienai yra pakankamai sunku, bet stengiuosi to nesureikšminti ir savo bei vaiko santykius paversti draugyste. Viena jį auginu nuo metukų. Atrodė, kad su kiekvienais metais vis lengvės priežiūra, bet iš tiesų atsiranda daug rimtesnių dalykų: auklėjimas, ribos, pažindinimas su pasauliu, vertybėm, kurių negali praleisti pro pirštus ir turi kruopščiai išugdyti. Ir supratau, kad tai daug sudėtingiau, nei slėpti daiktus ar pasirūpinti saugia aplinka. Daug domiuosi apie vaikų psichologiją, auklėjimo būdus, meilės kalbas. Tada daug lengviau suprasti kas tinka mano vaikui, kaip mažieji mato ir suvokia pasaulį. Be abejo, labai dažnai vadovaujuosi tiesiog motiniška nuojauta.

Pasakokite, koks Kipras vaikas. Ar trūksta šeimoje tėčio vaidmens?

Kipras puikus vaikas. Tikra Dievo dovana man. Koks jis protingas ir gabus. Būdamas 3 metų jau pradėjo dėlioti sakinius anglų kalba. Šiandien mes jau galime pasikalbėti angliškai vienas kitą šia kalba puikiai suprasdami. Džiaugiuosi, kad jis yra imlus ir jam smagu mokytis kalbas kaip ir man. O be to gyvenime tai labai pravers. Jis judrus berniukas, man suktis tenka kaip voverei rate. Ramybė namuose tebūna kai vaikas užmiega. Bet ir gerai, džiaugiuosi, kad sūnus trykšta gyvenimo džiaugsmu ir galiu kartu su juo grįžti į vaikystę, svajoti, dūkti, žaisti... Tai gydo sielą.

Kalbant apie tėčio vaidmenį jo be abejo trūksta, ypatingai berniukui. Apskritai, kiekvienam vaikui geriau gyventi visavertėje šeimoje. Bet vėlgi dėl to nestresuoju ir visą susiklosčiusią situaciją kasdienybėje užglaistau buvimu už du. Be to, juk su tėčiu Kipras susitinka, leidžia laiką. Vaikas suvokia, kad jo tėveliai gyvena atskirai, nes mūsų gyvenančių kartu juk net ir neprisimena.

Su sūnumi mes sutariame tikrai gerai. Suėjus ketveriems metukams, pradėjome išmokti susitarti, išgirsti, ko prašoma. O tai labai svarbu! Nebeturim "ožiukų" parduotuvėse ar kitose viešose vietose. Tai didelės kantrybės vaisius. Vaikas jaučia tėvų emocijas, kuo kantresni būsime, tuo taps visiems geriau.

Kaip manote, kokia Jūs mama?

Aš esu pakankamai šiuolaikiška mama. Stengiuosi, kad mano ir sūnaus santykiai turėtų daug draugystės. Tai labai svarbu, kai vaikas tampa paauglys. Noriu, kad sūnus su manimi dalintųsi savo išgyvenimais ar džiaugsmais. Noriu jam būti tas žmogus, pas kurį jis rastų patarimą ar paguodą. Todėl jau dabar kloju tam pamatus. Keliaujame kartu, žaidžiame su mašinomis, lenktyniaujame, statome traukinių trasas, važinėjamės su dviračiais, mokomės, kalbamės, tiesiog kokybiškai leidžiame laiką.

Įsimintiniausias įvykis, nutikimas su sūnumi.

Įsimintinų įvykių tikrai nemažai. Nes su sūnumi praleidžiu labai daug laiko, bet vienas toks sujaudinęs iki širdies gelmių, tai vaiko bandymas paprašyti, kad tėveliai gyventų kartu. Mūsų su Vilmantu akivaizdoje, vaikas abiejų klausė, kodėl mes negalime gyventi visi kartu, su džiaugsmu kalbėjo kaip jam smagu būti trise... Žodžiai strigo, nes nemaniau, kad būdamas dar toks mažas palies šią temą ir užduos tokį klausimą. Tam nebuvome pasiruošę.

Ar augindama Kiprą vadovaujatės kokiomis nors teorijos, patirtimis, pavyzdžiais?

Augindama Kiprą vadovaujuosi sveiku protu, intuicija ir vaikų psichologija. Vaikai tikrai nemato pasaulio kaip mes matome jį. Todėl bandyti vaikui išaiškinti tam tikrus dalykus suaugusių kalba yra pernelyg absurdiška. Neapsikraunu galvodama, kad tai ką aš suprantu, supras ir mano vaikas. Kai kalbuosi su sūnumi stengiuosi visada atsitūpti iki jo akių lygio, mintyse grįžtu į savo vaikystę ir tada bendraujame, kažką aiškinamės paprastai ir jam suprantamai. Ir niekada nepamirškite išmokinti vaiko trijų svarbiausių žodžių: Ačiū, Prašau, Atsiprašau. Nieko nėra žavingiau, kai mažylis šiuos žodžius pradeda naudoti savo kalboje!

Sako, berniukai gimsta mamoms...Ar jūsų atveju pasiteisino šis teiginys?

Aš visada maniau, kad berniukai gimsta tėčiams, dukrytės - mamoms. Ir gimus sūnui, supratau, kad Vilmantas turės ramstį, galbūt sūnus eis jo pėdomis, bus krepšininkas, sieks karjeros aukštumų. Juk pagal genus tikriausiai paveldės ir aukštą ūgį. Bet šiai dienai, galbūt dėl skyrybų ir netokio artimo sūnaus ir tėčio ryšio, Kipras iš tiesų labai asistuoja mamai, padeda, esame neišskiriami. Jei pažvelgus į mano vaikystę, aš tikrai buvau tėčio dukrytė. Taigi, tikriausiai tas posakis visgi yra teisingas :)

Su kokiais keisčiausiais sūnaus norais susiduriate?

Mano sūnus išties kūrybingas, todėl jo norai dažnai mane nustebina. Matydamas kaip gaminu valgyti, visada prašosi į pagalbą gaminti kartu. Užtrunkame dvigubai ilgiau, bet aš matau koks jis būna patenkintas valgydamas savo gamintą maistą. Netgi gavo diplomą už tai, kad su kitais vaikais mokėsi kepti itališką picą. Nuo šiol namie picas paruošia sūnus. Galbūt auginu ateities James Oliver.

Jūsų kaip mamos receptas, kuris padeda sūnui nusiraminti?

Auksinė taisyklė vaiko nusiraminimui: ramybė, ramus tonas, švelnumas, apkabinimas, bučiniai ir teigiama energija. Kartais užtenka be žodžių prisiglausti vaiką prie savęs. Tuo pačiu vaikui išugdai atjautą ir paguodą kitam.

Atrodote spindinti moteris. Kur semiesi įkvėpimo, motyvacijos gyvenimui?

Mano didžiausia motyvacija gyvenimui yra mano sūnus. Juk turiu užauginti gerą ir dorą žmogų. Tik dėl jo skyrybas išgyvenau lengviau, negalėjau leisti sau palūžti. Suvokiau, kad mano vaikui reikalinga sveika ir laiminga mama. Meilė sūnui ir sau yra mano įkvėpimas visada eiti tik pirmyn, nesustoti ties kliūtimis ir visada žinoti, kad po kiekvienos audros šviečia saulė. Šiai dienai esu laiminga moteris ir mama. Turiu vidinę ramybę ir mažais žingsneliais einu savo tikslų link ir dėkoju Dievui, kad esame sveiki. Akys sielos veidrodis, kol jos spindi, reiškias, viskas yra gerai!

Ką galėtumėte patarti/palinkėti mamoms, kurios augindamos vaikus susiduria su tam tikrais iššūkiais?

Visoms mamoms, kurios gyvenime susiduria su iššūkiais linkiu jokiu būdu nepalūžti. Uždaryti duris praeičiai ir atverti langą į ateitį. Gyvenimas ties sunkumais tikrai nesustoja. Būkite ryžtingos ir drąsiai eikite pakelta galva. Tiesiog savo silpnybę paverskite stiprybe!