Pasikalbėti su aktoriumi Arvydu DAPŠIU (61) pavyksta tik vėlai vakare – darbai pastaruoju metu įsukę kaip niekad smarkiai. Ypač slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklis „Dėdė Vania“ – pradėtas kurti dar prieš antrąjį karantiną, bus parodytas kelis artimiausius vakarus ir lauks kokybiško teatrinio rudens sezono. Po kone septyniolikos metų pertraukos dirbti į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą sugrįžusiam aktoriui tai – simbolinis spektaklis.
Kuo jums toks svarbus šis spektaklis?
„Dėdė Vania“ buvo mūsų kurso diplominis darbas, parodytas dar Basanavičiaus gatvėje, dabartiniame Rusų dramos teatre. Tais laikais – labai drąsus, avangardinis darbas. Scenoje veiksmas prasidėjo nuo to, kad žmogus guli šieno kupetoje, kramto šiaudą ir svarsto apie gyvenimą... Gal dabar tai skamba įprastai ir net standartiškai, nes visko jau matėme, niekas nebestebina. Bet tada, jei nemeluoja mano atmintis, prieš keturiasdešimt metų, tai buvo nauja.
Tą pirmąjį mano gyvenime „Dėdę Vanią“ statė jaunas režisierius Rimas Tuminas – neseniai baigęs studijas Maskvoje, pradėjęs dirbti su mumis nuo antro kurso. Beveik visi to spektaklio dalyviai netrukus tapo tuometinio Akademinio dramos teatro trupės nariais – aš taip pat. Tik gaila, tada mūsų diplominis darbas netapo repertuariniu spektakliu.
Tais laikais atrodė neįsivaizduojama, kaip koks nors dvidešimtmetis piemuo gali vaidinti dėdę Vanią ar daktarą Astrovą! Čia gi klasika – kone šventas dalykas! Sovietmečiu teatro tabu buvo labai galingi... Paskui dar buvo prancūzų režisieriaus Érico Lacascade’o „Dėdė Vania“. O dabar, sugrįžęs į Mažąjį teatrą, vėl patekau į „Dėdės Vanios“ glėbį – tik jau kitokį.