Sukrečiančią Madonnos kalbą jau peržiūrėjo 5 mln. internautų: „Esu bloga feministė“

Nors praėjo pusė savaitės po Niujorke vykusios ceremonijos, tiek „Twitter“, tiek „Facebook“ (žiūrėti čia) tinkle susižavėjusiųjų Madonnos kalba skaičius nepaliaujamai auga. Atsiėmusi Metų moters apdovanojimą Madonna išrėžė emocingą ir įtaigią kalbą, kurią ir pateikiame.

***

„Ar galiu jį kur nors padėti? – Madonna apsisuka ir pastato apdovanojimą ant fortepijono. – Atleiskite. Rimtai? – ji apžergia mikrofono stovą ir meta dviprasmišką užuominą: – Taip daug geriau. Visada geriau jaučiuosi, kai tarp kojų yra kažkas kieto.

Ačiū, kad įvertinote mano gebėjimą 34-erius metus tęsti karjerą grubios mizoginijos, seksizmo, nuolatinių patyčių ir nesibaigiančios prievartos laikais. Mano karjeros pradžioje interneto nebuvo, todėl žmonės turėjo viską sakyti man tiesiai į akis. Buvo vos keletas žmonių, prieš kuriuos turėjau susilaikyti ir nutylėti, nes tada gyvenimas buvo daug paprastesnis.

Būk tuo, kuo vyrai nori, kad būtum. Bet svarbiausia, būk tuo, dėl ko moterys nesijaudins, kai esi šalia kitų vyrų.

Kai persikrausčiau į Niujorką, buvau paauglė. Tai buvo 1979-ieji, ir Niujorkas buvo labai baisi vieta. Pirmaisiais metais į mane buvo įrėmę šautuvą, mane išprievartavo ant stogo, į kaklą įrėmę peilį, o į mano butą buvo įsilaužę ir apvogę tiek daug kartų, kad tiesiog pradėjau neberakinti durų. Tolimesniais metais beveik visus turėtus draugus pasiglemžė AIDS, narkotikai arba šūviai.

Kaip galite įsivaizduoti, visi šie netikėti įvykiai ne tik padėjo man tapti drąsia moterimi, stovinčia šįvakar prieš jus, bet ir priminė man, kad esu pažeidžiama, ir gyvenime nėra jokio tikro saugumo, išskyrus tikėjimą savimi. Ir suvokimą, kad aš nesu savo talentų savininkė. Nesu nieko savininkė. Viskas, ką turiu, yra Dievo dovana. Ir netgi visi sušikti dalykai, kurie man nutiko, kurie vis dar nutinka, taip pat yra dovanos, turinčios mane išmokyti ir padaryti stipresne.

Šiandien gaunu apdovanojimą už tai, kad esu Metų moteris, todėl klausiu savęs: ką galiu pasakyti apie buvimą moterimi muzikos industrijoje? Ką galiu pasakyti apie buvimą moterimi?

Kai pradėjau rašyti dainas, mano mąstymas nebuvo orientuotas į vieną ar kitą lytį, negalvojau apie feminizmą. Tiesiog norėjau būti menininkė. Žinoma, mane įkvėpė Debbie Harry, Chrissy Hynde ir Aretha Franklin, tačiau tikroji mano mūza buvo Davidas Bowie. Jis įkūnijo vyrišką ir moterišką dvasią, ir tai man puikiai tiko. Jis privertė mane galvoti, kad nėra jokių taisyklių.

Bet aš klydau.

Taisyklių nėra, jei esi vyras. Jei esi moteris, turi žaisti žaidimą. Kas tai per žaidimas? Tau leidžiama būti gražiai ir mielai, ir seksualiai, tik nebūk per daug protinga. Neturėk nuomonės. Bent jau neturėk nuomonės, kuri prieštarauja status quo.

Tau galima būti vyrų sudaiktintai ir būti aprengtai kaip kekšė, tačiau negalima pripažinti savo kekšiškumo ir jokiu būdu – kartoju! – jokiu būdu negalima dalintis savo seksualinėmis fantazijomis su pasauliu. Būk tuo, kuo vyrai nori, kad būtum. Bet svarbiausia, būk tuo, dėl ko moterys nesijaudins, kai esi šalia kitų vyrų. Ir galiausiai, nesenk, nes senatvė yra nuodėmė. Tave kritikuos. Tave juodins. Ir tavo muzikos tikrai negros per radiją.

Jei esi feministė, neturi seksualumo. Tu jį neigi. Todėl tariau: „Velniop tai!“. Aš kitokia feministė. Esu bloga feministė.

Kai tapau garsi, nuotraukos, kuriose esu nuoga, puikavosi „Playboy“ ir „Penthouse“ žurnaluose. Nuotraukos, kurios buvo darytos dailės mokyklose, kurioms pozavau jaunystėje, kad užsidirbčiau šiek tiek pinigų. Jos nebuvo labai seksualios. Tiesą pasakius, jose atrodau nuobodžiaujanti. Man ir buvo nuobodu. Bet visi tikėjosi, kad pasirodžius nuotraukoms, jausiu gėdą. Tačiau gėdos nejaučiau. Ir žmones tai trikdė.

Galiausiai mane paliko ramybėje, nes ištekėjau už Seano Penno. Jis ne tik galėjo išspardyti subinę, tai taip pat reiškė, kad esu „išmesta iš rinkos“. Todėl kurį laiką nebuvau grėsmė. Po daugelio metų, išsiskyrusi ir vieniša – atleisk, Seanai, – įrašiau albumą „Erotica“, buvo išleista mano sekso knyga.

Pamenu, buvau kiekvieno laikraščio ir žurnalo antraštėse. Ir viskas, ką apie save skaičiau, mane smerkė. Mane vadino kekše ir ragana. Vienoje antraštėje mane lygino su šėtonu. Tada pasakiau: pala, pala. Juk Prince‘as laksto prisidažęs lūpas, su tinklinėmis pėdkelnėmis ir aukštakulniais bei iškritusiu užpakaliu. Taip, jis taip elgėsi. Bet jis buvo vyras. Tada pirmą kartą iš tikrųjų supratau, kad moterys neturi tos pačios laisvės kaip vyrai.

Pamenu, mane suparalyžiavo. Nemažai laiko truko, kol pavyko susiimti ir tęsti kūrybinį gyvenimą. Toliau gyventi. Guodžiausi Mayos Angelou poezija ir Jameso Baldwino raštais bei Ninos Simone muzika. Pamenu, kaip norėjau turėti bendramintę – moterį, į kurią galėčiau atsiremti.

Camille Paglia, garsi feministų rašytoja, sakė, kad aš stabdau moteris seksualiai save sudaiktindama. O, pagalvojau, jei esi feministė, neturi seksualumo. Tu jį neigi. Todėl tariau: „Velniop tai!“. Aš kitokia feministė. Esu bloga feministė.

Yra nemažai gerų vyrų, vertų tos paramos. Bet ne todėl, kad jie vyrai. Todėl, kad jie to verti. Kaip moterys, mes turime pradėti vertinti savo pačių ir viena kitos vertę.

Žmonės sako, kad esu labai kontroversiška, bet, manau, kad pats kontroversiškiausias dalykas, kurį kada padariau, – aš pasilikau.

Norėčiau pasakyti visoms šiandien čia esančioms moterims: moterys buvo užguitos taip ilgai, kad jos tiki tuo, ką apie jas sako vyrai. Ir jos tiki, kad turi paremti vyrą, kad darbas būtų atliktas. Yra nemažai gerų vyrų, vertų tos paramos. Bet ne todėl, kad jie vyrai. Todėl, kad jie to verti. Kaip moterys, mes turime pradėti vertinti savo pačių ir viena kitos vertę. Ieškokite stiprių moterų ir tapkite jų draugėmis, sąjungininkėmis, mokykitės iš jų, būkite jų įkvėptos, bendradarbiaukite su jomis, paremkite, palaikykite jas, leiskite joms jus apšviesti.

Kaip jau minėjau, apdovanojimas ne tiek svarbus, kiek ši galimybė stovėti prieš jus ir iš tiesų padėkoti. Kaip moteriai. Kaip menininkei. Kaip žmogui. Ne tik žmonėms, kurie mane visą laiką mylėjo ir palaikė, – daugelis jūsų dabar sėdi priešais mane. Jūs neįsivaizduojate..., – Madonna nubraukia ašarą. – Jūs neįsivaizduojate, kaip daug jūsų parama reiškia. – „Mes tave mylime“, – pasigirsta šūksnis iš auditorijos. – O tiems, kas abejojo, kas neigė, visiems, kurie linkėjo man pragaro ir sakė, kad aš nesugebėsiu, kad man nepavyks, kad neturiu kažko daryti, jūsų pasipriešinimas padarė mane stipresne, privertė labiau stengtis. Jūs pavertėte mane kovotoja – tokia, kokia esu šiandien. Jūs padarėte mane tokia moterimi, kokia esu šiandien. Todėl esu dėkinga.“