Sukrečianti „Farų“ veido Daliaus Mackelos išpažintis apie policijos realybę: tėvai nė neįtaria, kas vyksta
Dalių Mackelą turbūt būtų galima vadinti garsiausiu Lietuvos policininku, kurį daugelis puikiai pažįsta iš kultinės laidos „Farai“. Jis tapo tikra legenda dar tada, kai populiarumas nebuvo matuojamas sekėjų skaičiumi socialiniuose tinkluose. Tačiau už žinomo veido ir uniformos slepiasi kur kas gilesnė istorija – nuo maištingos paauglystės rajono gatvėse iki sukrečiančių patirčių tarnyboje, kurių televizijos žiūrovai niekada nepamatė.
D.Mackela apsilankė Artur Lebedenko tinklalaidėje „Tapk geresniu“ kur atvirai prabilo apie žinomumą, kelią į policininko profesiją, pareigūno darbo realybę ir „mažuosius Kolumbus“.
Žinomiausias policininkas Lietuvoje
Dalius 25 metus buvęs Kauno policijos inspektorius specialiosios parengties skyriuje, ir policijos mokyklos instruktorius. TV laidos "Farai" vienas atpažįstamiausių policijos veidų Lietuvoje.
Nors Daliaus veidą atpažįsta visa Lietuva, vyras pabrėžia, kad niekada nesiekė tapti žvaigžde. Jo žinomumas gimė natūraliai, dirbant darbą tuo metu, kai pareigūnai dar tik pradėjo verti duris į visuomenę.
Tinklalaidės „Tapk geresniu“ vedėjui Artur Lebedenko pastebėjus, kad D.Mackelos populiarumas neatsiejamas nuo legendinės laidos „Farai“, pats pareigūnas prisipažino, kad toks dėmesys jam iki šiol nėra jaukus.
„Man tai labai nepatinka ir tai mane daro tokia „baltąja varna“. Aš esu eilinis pareigūnas, dirbęs tam tikrą kiekį metų ir sukaupęs tam tikrą patirtį. Esu vienas iš kelių tūkstančių pareigūnų, dirbančių šiai dienai. Esu neypatingas ir niekuo neišsiskiriantis, bet tiesiog taip pasitaikė. Tai nebuvo socialiniai tinklai – tuo metu jų net nebuvo. Televizijos prodiuserinės kompanijos žengė į eterį su pasiūlymu transliuoti ir žmonėms pateikti vaizdus iš pareigūnų gyvenimo. Dabar tai paprasta: pasifilmuoji – ir tiek. Daug pareigūnų dabar patys save filmuoja“, – tinklalaidėje „Tapk geresniu“ pasakojo D.Mackela.
Pareigūnas prisimena, kad prieš du dešimtmečius policijos ir visuomenės santykis buvo kardinaliai kitoks nei šiandien.
„Reikia atsiminti, kad tai buvo laikmetis prieš daugiau nei 20 metų. Kartais jaunimas to nesupranta, bet vyresnio amžiaus žmonės pritaria, kad tada tarp pareigūnų ir visuomenės buvo didžiulė takoskyra. Pareigūnai gyveno savo uždarą gyvenimą, o visuomenė į juos žiūrėjo atsargiai – galbūt dėl išlikusio „milicijos šleifo“, galbūt su baime, nepagarba ar išankstiniu nusistatymu“, – kalbėjo pašnekovas.
Kelias į policiją
Daliaus kelias į policiją nebuvo svajonė iš vadovėlio. Augdamas rajone, kur kietumas buvo matuojamas pasipriešinimu įstatymams, jis pats į pareigūnus žiūrėjo kaip į priešus.
„Buvo labai daug dedamųjų, lėmusių šį pasirinkimą. Ne paslaptis, kad iki šešiolikos metų aš taip pat į pareigūnus žiūrėjau su didžiule panieka. Tai buvo ta kategorija žmonių, kuriems reikia kenkti, nuo kurių reikia slapstytis arba daryti taip, kad jie nepagautų. Mes taip augome rajone. Augau aplinkoje, kurioje „chebrose“ vyravo mąstymas, kad rinktis blogus dalykus yra populiariau, mandagiau ir garbingiau. Gyvenau su tokia filosofija, kurią man formavo rajono draugai. Bet matydamas pasekmes ir priežastis supratau, kad rinkdamasis jų užduodamą toną, aš labai skaudinu savo artimuosius – tuos, kurie mane myli besąlygiškai – mamą, tėtį, brolį. Pradžioje tai buvo mažmožiai, užuominos, kad viską išaugsime... Bet dabar galvoju, nors tėvai dažnai mano viską žinantys apie savo vaikus, aš puikiai žinau, kad mano tėvai apie mane visko tikrai nežinojo. Jei jie būtų žinoję viską, kas vyko to paauglio gyvenime, jiems būtų buvę labai neramu“, – atvirai tinklalaidėje „Tapk geresniu“ dalijosi Dalius.
Tinklalaidėje „Tapk geresniu“ vyras pasakojo, kad lūžis įvyko tada, kai jaunas vyras pamatė, kokį skausmą jo elgesys kelia patiems artimiausiems žmonėms.
„Tada nesupratau, kas vyksta, bet dabar galvoju, kad kiekvienas viduje turime tą tikrąją sąžinę, kuri sako tiesą. Po įvairių rūpesčių, matydamas verkiančią mamą ir susirūpinusį tėtį, mąstantį, kaip išspręsti mano problemas, aš prisėsdavau ir galvodavau: „Daliau, elgiesi neteisingai“. Grįžęs į kiemą tu gal ir esi žvaigždė, bet ką tau duoda „chebra“? Nieko. O tėvai tave myli, rūpinasi, apiperka – ne dėl to, kad kažką padarei, o tiesiog todėl, kad esi jų sūnus. Tada supratau, kad nenoriu jų skaudinti“, teigė jis.
Likimo draugai
Pasirinkęs policininko kelią, Dalius prarado senąją aplinką, tačiau laikas parodė, kad tai buvo vienintelis būdas išgyventi.
„Įdomiausia, kad kai jie sužinojo apie mano pasirinkimą, jie atsitraukė – bet atsitraukė labai garbingai. Liūdniausia yra tai, kad man teko dalyvauti visų jų laidotuvėse. Nė vienas jų nepasiekė senatvės. Jų amžius buvo nuo 20 iki 30 metų. Jauni vyrai. Visos mirtys skirtingos, bet kartu ir panašios – ir tikrai nesavalaikės“, – teigė jis.
Tikrasis pareigūno darbas
Dalius neslepia – policininko darbas yra kur kas sunkesnis, nei gali pasirodyti stebint televizijos ekranus. Tai darbas, reikalaujantis ne tik fizinės ištvermės, bet ir milžiniškos psichologinės stiprybės.
„Savo kursantams, kai dirbau dėstytoju, sakydavau: „Jūs ateisite į visai kitą pasaulį“. Jūs matote pareigūnus patruliuojančius, dirbančius per „Farų“ laidą, bet kai patys pradėsite dirbti, tada suprasite, už ką gaunate tuos pinigėlius. Suprasite, kad tas darbas vertas trigubo atlyginimo. Rizika užsikrėsti, žūti, būti sužalotam, nuolatinis stresas, naktinis darbas, greitis ir daugybė kitų dalykų. Jums reikės spręsti įvykius, kur teks gerokai pasukti galvą, todėl reikalingas išsilavinimas. Pareigūno darbas yra labai sunkus – fiziškai, psichologiškai ir morališkai“, – kalbėjo D.Mackela.
„Tapk geresniu“ tinklalaidėje vyras pasakojo, kad vienas didžiausių iššūkių – kaip po kraupių vaizdų grįžti į normalų gyvenimą ir tapti mylinčiu šeimos nariu.
„Dažnai po tų įvykių tu su kolegomis sėdėdavai dar ilgokai darbe: pasėdėdavai, pakalbėdavai, apsitardavai, paverkdavai, pasiguosdavai, nusiramindavai ir tada po truputį skirstydavaisi namo. Nes jeigu ant tų emocijų grįši, tu negali taip paprastai persiprogramuoti. Va, čia buvau, čia laikiau kūdikį, iš kurio kaukolės bėga smegenys, ir staiga tu grįžti ramus namo“, – sukrečiančią patirtį atskleidė pareigūnas.
Šiandien D.Mackelai didžiausią nerimą kelia ne gatvės nusikaltėliai, o tyliai į vaikų pasaulį besibraunantys narkotikai. Jis pastebi, kad tėvai dažnai paskutiniai sužino apie jų vaikus ištikusią nelaimę.
„Tėvai tikrai neįtaria. Mes turime nemažai bendravimo su tėveliais patirties ir dažnai girdime tą pačią frazę: „Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti mano gyvenime.“ Tokie atvejai dažniausiai išaiškėja tada, kai tėvai kažką randa, atveža vaiką į gydymo įstaigą ar ištinka tam tikras sveikatos sutrikimas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai nieko rimto, tačiau paaiškėja, jog tokius simptomus sukėlė į organizmą patekusios psichoaktyviosios medžiagos“, – tinklalaidėje „Tapk geresniu“ pasakojo Dalius.
Narkotikai šiandien nebėra tik švirkštai. Jie paslėpti po spalvingomis pakuotėmis ir viliojančiais skoniais, nukreiptais į pačius mažiausius.
„Kalbant apie amžių – tai dažniausiai penktokai ar net ketvirtokai. Tai mūsų „mažieji Kolumbai“. Bijau, kad tie vaikai, kurie pakliūva į šias pinkles, net nelabai žino, ką vartoja. Mes esame įpratę narkotikus įsivaizduoti kaip kokainą, švirkštus ar tabletes, tačiau į vaikų rinką jie ateina jiems patogiu pavidalu ir skoniu. Tai saldainiai, guminukai, kvapukai, čiulpinukai ar į burną purškiamas skystis. Galiausiai pereinama prie „snusų“ (tabako, kurį dedasi už lūpos, – red. past.)“, – šokiruojančiomis detalėmis „Tapk geresniu“ pasakojo pareigūnas.
Tinklalaidėje „Tapk geresniu“ D.Mackela pasakojo, kad situacija yra kur kas rimtesnė, nei gali pasirodyti iš šono.
Pareigūnas atkreipia dėmesį į negailestingą statistiką, kurią policija ir medikai mato kasdien, bei į tai, kaip lengvai jauni žmonės papuola į juodosios rinkos pinkles.
„Visgi Lietuvoje mes karts nuo karto turime atvejų, kai jauni žmonės miršta, o kasdien į gydymo įstaigas atvežami vidutiniškai trys jaunuoliai, apsinuodiję psichoaktyviosiomis medžiagomis. Jie sako: „Veipą parūkiau, garinau skystį.“ Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad būtent tai ir galėjo sukelti apsinuodijimą, tačiau paėmus įrenginį ir atlikus ekspertizę dažnai paaiškėja, kad jo sudėtis neatitinka to, kas nurodyta ant pakuotės. Lietuvoje, beje, kasmet parduodama apie 130 tonų garinimo skysčio, patenkančio iš juodosios rinkos“, – apie nematomą, bet milžinišką grėsmę tinklalaidėje „Tapk geresniu" pasakojo jis.
Visą pokalbį su Daliumi Mackela žiūrėkite čia:
