Sulaukusi pensijos JAV, kaunietė grįžo į Lietuvą: rankomis siuva kilimus ir tvirtina, kad amžius darbui nesvarbus

Vis tik, gyvenimas lėmė, jog jaunystėje pagal profesiją dirbo labai trumpai, o būdama keturiasdešimties išvyko į JAV, kur išmoko laisvalaikiu tapusių rankdarbių – kilimų nėrimo ir skiautinių lovatiesių siuvimo. Po 13 metų emigracijoje grįžusi į Lietuvą, jau būdama pensinio amžiaus, Elena mėgaujasi kiekviena diena.

Pardavėja svajojo būti nuo pat vaikystės

„Augau didelėje šeimoje – iš viso buvome septyni vaikai, bet tėvai labai stengėsi visus išleisti į mokslus. O aš nuo pat vaikystės svajojau būti pardavėja. Nors pardavėjos profesija neatrodė labai rimtas mokslas, aš užsispyriau, kad ja būsiu ir išvažiavau mokytis į Kauną. Ir mokslai, ir darbas, kaip ir galvojau, man labai patiko, bet anksti sukūriau šeimą, susilaukiau dukros. Teko atsisakyti savo svajonės – perėjau dirbti į gamyklą, kad pamainomis su vyru galėtume prižiūrėti dukrą“, – savo profesinio kelio pradžią prisimena Elena.

Gamykloje išdirbusi daugiau nei 20 metų ir ne kartą įvertinta už puikų darbą, sulaukusi keturiasdešimties Elena jo neteko. „Esant tokio amžiaus, į pardavėjos darbą manęs tais laikais jau nelabai kas norėjo priimti – išvažiavau į JAV. Po kurio laiko turėjo atvykti ir vyras, bet kaip tik tais metais, man esant Amerikoje, Niujorke griuvo bokštai dvyniai, tad vyro į šalį kurį laiką neįleido, o ir atvykęs, po keturių metų, jis grįžo į Lietuvą. Tuo tarpu aš Amerikoje gyvenau ir dirbau net 13 metų“, – emigracijos istoriją pasakoja kaunietė.

Pirmas rankų darbo kilimas – už Atlanto

JAV Elena prižiūrėjo senyvo amžiaus moterį. Šis darbas jai dovanojo ne tik tuo metu reikalingas pajamas, bet ir hobį, kurį moteris puoselėja ir grįžusi į Lietuvą. „Amerikoje prižiūrėjau senutę, o tiksliau – buvau jos kompanionė. Kartu leisdavome laiką, dariau tai, ką darė ji – siūdavau, siuvinėdavau, megzdavau, kurdavau visokius rankdarbius. Jau ten būdama nunėriau pirmąjį savo kilimą, o štai dabar baigiu nerti antrąjį“, – pasakoja Elena, tapusi naujos fotomenininkės Neringos Rekašiūtės parodos #AmžiusNesvarbu heroje. Į fotosesiją Elena taip pat atsinešė būsimo kilimo nunertas skiautes. 

Pasak Elenos, normalaus dydžio kilimui nunerti reikia bent trijų mėnesių, prie jo dirbant kiekvieną dieną. Tuo tarpu Elena prie šio rankdarbio prisėsti kasdien neturi galimybių – kaip pati sako, juk ir valgyti reikia, ir pasportuoti. Anksčiau moteris kiekvieną dieną važinėdavo dviračiu arba vaikščiodavo pėsčiomis – po 5-6 km kasdien nueidavo. Dabar, kai vėl dirba jaunystės svajonių darbą, laiko pasivaikščiojimui mažiau, be to, daug juda darbe – Elena dirba pardavėja duonos, konservų, apdorotos mėsos skyriuje.

Negali sėdėti be darbo

„Negaliu ir nenoriu sėdėti vietoje“, – sako Elena. Dėl poreikio eiti, kažką daryti, o ne tik po namus sukiotis ir buities darbais užsiimti, grįžusi iš JAV Elena nusprendė įsidarbinti parduotuvėje – nebesutrukdė ir amžius: prekybos tinkle Elena pradėjo dirbti prieš beveik keturis metus, būdama jau pensijoje. „Nusprendžiau, kad pradėjus profesinį kelią parduotuvėje, čia noriu jį ir baigti. O ir dabar jis žymiai įdomesnis – technologijos kitokios, daugiau galimybių, naujų žinių. Ir pati mokausi, ir kitus mokau“, – pasakoja jau ketvirtus metus Lietuvoje dirbanti kaunietė.

Savo bendraamžiams, abejojantiems, ar verta vyresniame amžiuje ieškoti darbo bei eiti dirbti, Elena pataria: „Svarbu eiti drąsiai, ieškoti, dairytis. Jei tik yra sveikatos ir noro, nereikia sėdėti namuose. Be to, kai dirbi, gyvenimas visai kitoks – bendrauji, atsipalaiduoji. Toks malonumas!“. Moteris įsitikinusi, kad amžius nieko nepasako apie žmogų – vyresni žmonės sugeba ir gali nė kiek ne mažiau, o kartais padaro ir daugiau nei jaunimas.