Šunys padeda mažiesiems ligoniukams

Pirmosios Rusijoje dogoterapijos programos autorė Tatjana Liubimova atvirai pasakoja apie šunį, pakeitusį jos gyvenimą. Šuo Olis jų šeimoje atsirado prieš devynerius metus. Vyresniojo jos sūnaus diagnozę net ir dabar baisu pakartoti, bet reikėjo su ja susigyventi: „Jo negalia labai sunki. Berniukas gali tik gulėti. Po hipoterapijos (gydymu žirgo judesiu) jo būklė kiek pagerėjo, tad gydytojas mums patarė įsigyti šunį. Iškart pagalvojome apie auksaspalvį retriverį. Taip mūsų šeimoje atsirado Olis.“

Pirmoji sėkmė

„Su sūnumi nuvykome į reabilitacijos ligoninę, kurioje su kitais vaikais bandėme užmegzti ryšį su mūsų šunimi Oliu, – apie pirmąją savo patirtį pasakoja dabar jau profesionali dogoterapijos specialistė Tatjana Liubimova. – Iš aštuonių vaikų, kurie bijojo šunų, po kurio laiko šeši jau bėgdavo prie jo patys, glostydavo, prašydavo pavedžioti. Vienas berniukas, sergantis autizmu, pradėjo bendrauti: klausydamasis pasakos prieš miegą, jis su Oliu palįsdavo po stalu, glostydavo jį ir kažką jam pasakodavo į ausį. Pedagogė, kuri iki tol su vaiku dirbo, buvo ištikta šoko.“ Tai buvo pirmoji Tatjanos patirtis dirbant su autistais, vaikais, sergančiais Dauno liga, taip pat cerebriniu paralyžiumi. Ji pradėjo važinėti į žmonių su negalia organizacijų šventes ir su norinčiaisiais užsiiminėdavo tiesiog parkuose, apie savo veiklą skelbdavo internete.

Greitai atsirado bendraminčių – savanorių ir įmonių, kurios kelioms valandoms per savaitę jai pasūlydavo patalpas. Taip gimė organizacija „Saulėtas šuo“, kurioje – Tatjana, 3 savanoriai ir 5 šunys, gydantys apie 50 vaikų nuo pusantrų iki dvidešimties metų. Daugumai jų – tai bene vienintelė išeitis tobulėti, nes daugumos vaikų diagnozė tokia, kad jų atsisako net reabilitacijos centrai. Cerebrinis paralyžius ir aklumas, sunki autizmo forma, daugybiniai nervų sistemos pažeidimai... 

Meilė ir supratimas

Kokia baisi bebūtų vaiko diagnozė, viskas keičiasi, kai jis į rankas paima šuns pavadėlį. Šuo jį priima kaip bet kurį kitą žmogų, ir vaikas ima jaustis kitaip. „Į grupę atėjo mergytė, kuriai vis nesisekė atlikti užduoties: už pavadėlio nuvesti šunį į pažymėtą ant grindų apskritimą. Jauna kalė kantriai laukė, kol mergaitė įvykdys užduotį, o nesulaukusi pati nuvedė  mergaitę į nustatytą vietą. Pirmiausia šuo stengiasi vaikui padėti pats, o vėliau kantriai laukia, kol mažasis žmogus pats padarys tai, ko iš jo prašo savanoris. Būna, kad vaikas bijo šuns, todėl reikia kantriai, užsiėmimas po užsiėmimo, padėti jam prie jo prisiartinti, ištiesti ranką, prisiliesti prie jo kailio. Vaikai, turintys skirtingas diagnozes, gali užsiiminėti vienoje grupėje ir atlikti iš pirmo žvilgsnio vienodas užduotis, nors kiekvieno tikslas vis kitoks: vieniems reikia pramokti orientuotis erdvėje, kitiems treniruoti atmintį ir dėmesį. Kiekvienas vaikas ypatingas, ir kaip surasti su juo ryšį, gali numatyti tik specialistas.

Ne kiekvienas šuo – gydytojas

„Saulėtas šuo“ – unikalus reiškinys Rusijoje. Įvairiuose šalies regionuose atsiranda organizacijų, kurios nori propaguoti dogoterapiją, bet kartais jų veikla apsiriboja vienkartiniais vaikų ir šunų susitikimais. Tatjana įsitikinusi, kad geriausio psichoterapinio efekto galima tikėtis tik po nuolatinių rimtų užsiėmimų: gerus darbus irgi reikia daryti profesionaliai. Dogoterapijos idėja gimė vos prieš 50 metų, kai amerikietis vaikų psichiatras Borisas Levinsonas pastebėjo, kad su savo pacientais jis lengviau randa bendrą kalbą tuomet, kai jo kabinete tupi mylimas retriveris. Patirtis, sukaupta per keliasdešimt metų, kol kas nėra labai įspūdinga. Be to, nereikia manyti, kad dogoterapijai užtenka tik šuns, kinologo ir psichologo. „Ne visi šunys šiam darbui tinka, – aiškina Tatjana. – Ir ne kiekvienas auksasplavis retriveris. Daug kas priklauso nuo šuns charakterio. Kartais ir gerai išauklėtas šuo gali netikėtai šoktelti ant vaiko, uždėdamas jam priekines letenas ant pečių – tik norėdamas šitaip pasisveikinti: sveikas vaikas tik nusijuoks, o vaikas su negalia gali išsigąsti, kristi ir skaudžiai susitrenkti, nes jis tiesiog kitaip reaguoja."

Menas būti laimingu

„Kartais pas mus ateina tokie išsekę nuo nuolatinio rūpinimosi ir streso savo neįgaliu vaiku tėvai, kad iškart supranti, jog psichoterapeuto pagalbos reikia ir jiems. Jei tėvai apimti baimės, jie nieko pozityvaus savo vaikui negali duoti, – pasakoja Tatjana Liubimova. – Tėvai negali susitaikyti, kad jų vaikas kitoks, jie nepriima tokios savo gyvenimo situacijos ir užspeičia į kampą tiek save, tiek savo atžalą. Kartą vieną berniuką paguldėme tarp dviejų šunų, jis atsipalaidavo ir pradėjo juoktis. O jo mama irzliai paklausė, kas čia juokingo, kodėl jis juokiasi. Vaikas atsakė: „Iš laimės!“ Mamos veidas pasikeitė, ir ta ledinė siena, kurį laiką tvyrojusi tarp jų, tarsi ištirpo. Mama pamatė savo sūnų kitokį ir suprato, kad jie abu gali būti laimingi. Pats blogiausias dalykas – lyginti savo vaiką su kitu vaiku. Vaiką su negalia galima lyginti tik su juo pačiu – praeityje. Tik tada galima pastebėti bent šiokį tokį progresą. Po kiekvieno užsiėmimo su šunimis tėvai pastebi mažus pokyčius. Ir jie, ir jų vaikai ima džiaugtis mažmožiais. O juk tai labai svarbi patirtis! Vienas vaikas išmoko perskaityti šuns vardą ant antkaklio, kitas ėmė sekti savo numylėtam šuniui pasakas, trečias po dogoterapijos užsiėmimų jau vienas nebijo eiti į mokyklą, o kitas ėmė pastebėti aplinkinį pasaulį ir kitus žmones.“