Londono olimpiadoje šuolio į aukštį sektoriuje Lietuvai atstovaujantis kaunietis Raivydas Stanys (25) susitikti laiko rando tik tarp treniruočių – vietoj pietų miego. Sportininkas gyvena pagal griežtą režimą.
Iki šiol į jo dienotvarkę įsiterpia ir įvairūs pagerbimai – birželio pabaigoje Helsinkyje vykusiame Europos čempionate Raivydas nušoko 231 centimetrą ir laimėjo sidabro medalį. „Nesijaučiu viską išnaudojęs... – tvirtina. – Gal ne šįmet, gal dar ir ne kitąmet, bet turėčiau pagerinti Lietuvos rekordą (mūsų šalies rekordas – 234, pasaulio – 245 centimetrai – red. past.).“
Pradžia. Rokiškyje gimęs ir augęs Raivydas pradėjo nuo krepšinio, kurį laiką dar lankė šaudymą, paauglystėje pasuko ir į lengvosios atletikos treniruotes. Kai įveikęs 165 centimetrų aukštį tapo šalies čempionu tarp vaikų, visos jėgas sutelkė tik šuoliams į aukštį.
Kiekviena detalė. „Jei pradėčiau vardyti, kaip vyksta treniruotės, kokie raumenys šuolininkui svarbiausi, visą dieną apie tai tik kalbėtumės. Trylika metų sportuoju – knygą apie šuolius į aukštį galėčiau parašyti. Gal daugelis mano kitaip, bet sportininkui galva būtina. Šuolio sėkmę nulemia kokia dvidešimt dalykų, kuriuos turi padaryti prieš pakildamas virš kartelės. O paskui – dar kokie penki svarbūs momentai. Netgi oras turi įtakos. Tarkim, Europos čempionate pūtė priešinis vėjas, buvo sunku bėgti. Kai pučia į nugarą, vėjas tiesiog neša. Kiekviena smulkmena lemtinga. Olimpiadoje sieksiu patekti į finalą, o vėliau sukandęs dantis iš visų jėgų stengsiuosi kuo aukščiau iššokti. Kai einu į sektorių, jaučiu, ką tądien galiu. Nežinau, ar pagausiu gerą formą. Dar nesijaučiu taip, kaip prieš Europos čempionatą, bet turiu laiko. Labai norėtųsi apibėgti garbės ratą aplink stadioną... Tikrai saldus jausmas. Kai jo paragauji, nebegali sustoti – eini kiaurai sienas. Jaučiu, kad dar neišnaudojau visų savo galimybių“.
Kova su... svoriu. „Dienotvarkė – aiški ir vienoda: pusryčiai, treniruotė, pietūs, pogulis ar laikas sutvarkyti visus reikalus, antra treniruotė, vakarienė. Valgis – svarbus ruošimosi startui komponentas. Nesveriu svarstyklėmis kiekvienos porcijos, bet žinau, kiek ko suvartoju. Esu daug apie tai skaitęs, Lietuvos kūno kultūros akademijoje studijavau treniravimosi sistemas. Turiu savo teoriją, kas man tinka ir ko man reikia. Beveik pats visada gaminuosi valgį, tuomet tikrai žinau, ką dedu į burną. Tabu – riebus maistas. Saldaus nemėgstu, kartą per mėnesį atsivalgau nusipirkęs dešimt šokoladukų. Ir saldaus užsimanau tada, kai gaunu per didelį krūvį. Šuolininkai į aukštį turi kuo mažiau sverti. Nuo pirmos šio sezono stovyklos iki dabar numečiau dešimt kilogramų, šiuo metu sveriu septyniasdešimt šešis septynis kilogramus. Stengiuosi tokį svorį ir išlaikyti: valgau tiek, kad nenusilpčiau ir išlaikyčiau jėgą. Nuklysti į šoną sau leidžiu tik po varžybų. Tada valgau bet ką ir bet kokį kiekį. Po Europos čempionato prie švediško stalo prisikroviau kokias tris lėkštes.“
Man svarbiausias tas momentas, kai kovoji su žuvimi. Tokia dvikovinė sporto šaka. Kai baigsiu sportininko karjerą, būtinai dalyvausiu žūklės varžybose.
Užsimiršti parduotuvėse. „Svarbių varžybų rytą man reikia prasieiti, kad užmirščiau laukiantį startą. Dažniausiai einu į parduotuves. Prasiblaškau, apsižiūriu, kartais net nieko neperku. Ir raumenis vaikštinėdamas pramankštinu. Paskui dažniausiai įlendu į internetą ir susirandu ką nors įdomaus paskaityti. Svarbiausia – nukreipti mintis. O kai įeini į stadioną, nebeturi kur dėtis – tik šokti. Olimpinis kaimelis turėtų būti didelis, rasiu kur pasivaikščioti.“
Į žvejybą. „Atsikvėpti nuo sporto galiu tik rugsėjį. Tuomet bent kelias savaites atsiduodu didžiausiam savo pomėgiui po sporto – žvejybai. Esu įsigijęs visus įmanomus leidimus žūklei aplink Kauną esančiuose vandens telkiniuose, prisipirkęs įvairiausios įrangos. Vos tik lieka bent pora valandų, iškart traukiu į gamtą. Tačiau prieš svarbų startą iš ryto negalėčiau išsiruošti pažvejoti, nes grynas oras atima jėgų. Laimikį dažniausiai paleidžiu, žuvies nelabai mėgstu. Man svarbiausias tas momentas, kai kovoji su žuvimi. Tokia dvikovinė sporto šaka. Kai baigsiu sportininko karjerą, būtinai dalyvausiu žūklės varžybose.“
Širdies reikalai. Jau septynerius metus Raivydo širdis yra užimta, o draugė Indrė neturi nieko bendro su sportu. Netgi nesusivilioja mankštintis sporto klube. „Niekaip nepriverčiu ir neįtikinu, – skėsteli rankomis, o paklaustas, ar tai nekiša kojos santykiams, sąžiningai pripažįsta: – Kartais. Manau, dar priversiu. Juk sportas – tik į naudą, norėčiau, kad visi sportuotų. Neatsitiktinai juk sako, kad sportas – sveikata, jaunystė, grožis. Kai pajudi, visiškai kitaip jautiesi. Skaičiau, kad tuos, kurie dienų dienas leidžia prie televizoriaus, bando priversti bent šiek tek pajudėti ir paslepia televizoriaus valdymo pultelius, kad tektų pakilti persijungti kanalo.“
Guliu, kai negaliu. „Kai baigsiu šią karjerą, pradėsiu kitą. Kokią? Baigiu sporto vadybos magistrantūrą. Svarstau ir apie antrą magistrantūrą. Kai turi kitos veiklos, mažiau galvoji apie šuolį, o man nepatinka nieko neveikiant gulėti. Kaip sakau: guliu, kai negaliu. Noriu visada judėti. Kaip koks senelis prabundu septintą ryto ir pradedu dieną. Negaliu nusėdėti vietoje.“