Šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė: „Žinau, kad tėvai iki paskutinės akimirkos tikėjosi, jog gims sūnus“
Pasaulio ir Europos jaunimo vicečempionė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė šį pavasarį įveikė 197 cm ir vienu centimetru pagerino beveik du dešimtmečius gyvavusį Lietuvos rekordą. Šoklumą, matyt, paveldėjo iš tėvų – krepšininkų. Save laikanti sangvinike, Airinė – absoliuti priešingybė vyriškai santūriam tėčiui Aurimui, penkiolika metų gynusiam garsiausių mūsų šalies klubų garbę.
Interneto paieškos sistema randa tik dvi merginas, vardu Airinė, ir dar dvi – vardu Airina. Kuo jis ypatingas?
Aurimas: Kai laukėme pirmagimio, su žmona buvome apsitarę: jei gims berniukas, vardą rinks ji, o jei mergaitė, rinksiu aš. Kai beveik prieš dvidešimt dvejus metus, liepos mėnesį, sulaukėme dukros, užduotis teko man. Su draugais sėdėjom, plepėjom apie gražiausius vaikų vardus, ir aš pasakiau, kad mano ausiai labai mielas šalies pavadinimas Airija. Taip ir išrutuliojom iki Airinės. Be to, mano paauglystėje, devintojo dešimtmečio pradžioje, televizija rodė serialą „Raudonmedžio rojus“ ir ten viena iš herojų buvo Airinė (akt. Nijolė Oželytė). Dukra gimė labai karštą vasaros vakarą, per didelę liūtį su perkūnija... Tada buvo ką tik užėjusi mada gimdyme dalyvauti ir vyrams, bet tokia galimybe nepasinaudojau. Kažkaip...
Airinė: Žinau, kad tėvai iki paskutinės akimirkos tikėjosi, jog gims sūnus, be to, ir gydytojai, ir visos močiutės prognozavo berniuką, bet išėjo kaip išėjo (šypsosi)... Nuo mažens buvau šaukiama šiuo vardu kirčiuojant pirmąjį skiemenį, tačiau absoliuti dauguma kirčiuoja antrąjį – taip, kaip nurodo lietuvių kalbos taisyklės: priesagos „-inis“, „-inė“ dažniausiai yra kirčiuotos. Žinau, Lietuvoje yra dar kelios merginos šiuo vardu: viena mokėsi paralelinėje klasėje, kitą sutikau mėgindama stoti į Vilniaus licėjų. O per varžybas ar treniruočių stovyklas užsienyje klausiantiems, kaip rašyti, paaiškinu, kad mano vardas yra angliška „Irenos“ versija, tik pirmos raidės – pagal lietuvišką tartį.
Akivaizdu, kad sportininkai augančių savo vaikų beveik nemato...
Aurimas: Taip ir buvo: krepšinio varžybos, treniruotės, stovyklos... Tad visi nuopelnai auklėjant vaikus (Airinė turi dvejais jaunesnį brolį Dominyką) tenka žmonai Daivai, taip pat krepšininkei, tačiau ji sportinės karjeros atsisakė dar studijuodama tuomečiame Kūno kultūros institute ir atsidėjo šeimai. Dukra labai anksti subrendo ir suprato, kad sportas – tai atsakomybė. Jai greit iš galvos išgaravo paauglės noras su draugais iki išnaktų sėdėti kieme ant suoliukų. Neslėpkim: tose kompanijose atsirasdavo viena kita skardinė alaus ar sidro, kai kas ir cigaretę užtraukdavo...
Laimei, nuo tokių pagundų Airinę pavyko apsaugoti. Aišku, dėl griežtoko režimo, disciplinos atsisijojo daugybė draugų, bet kitos išeities nebuvo: sportas reikalauja aukų. Antra vertus, anksti pasiekti aukšti rezultatai, kelionės į užsienį jai atvėrė kitokį gyvenimą ir kitokias perspektyvas. Vaikas suprato, kad nei klubai, nei surūkyta cigaretė, nei naktinėjimai kiemuose niekur nenuves. Užsispyrimas Airinei padeda ne tik sporte – ji sėkmingai baigė Žemynos gimnaziją ir sėkmingai studijuoja verslo informacijos vadybą VU Komunikacijos fakultete.
Airinė: Vaikystėje mudu su broliu padagoginius ir psichologinius mamos metodus buvome perkandę, tad įvairiose situacijose nesunkiai palenkdavome ją savo pusėn, nors ji buvo puiki psichologė (matyt, nenuostabu, kad, labai gerai baigusi vidurinę, sprendė dilemą: studijuoti kineziterapiją Kaune ar psichologiją Vilniuje). Tačiau praradusi kantrybę vis pagąsdindavo: „Kai grįš tėtis, auklėjimą perleisiu jam.“ Išsigąsdavom tik akimirką, nes žinojom, kad iš kelionių grįžęs tėtis tikrai už šunybes nebaus. Negana to, dar ir lauktuvių parveždavo. Vienintelis tėvų griežtumas, lydėjęs mane, kol gyvenau pas juos, – reikalavimas po dešimtos vakaro nesitrainioti po butą, „neužmušinėti laiko“ ir būti savo kambaryje išsivalius dantis. O ką daryti, jei esu pelėda? Taip ir prasikankindavau, kol nueidavau miegoti...
Šeima niekada nebuvo abejinga tam, ką darė tėtis: žiūrėdavom varžybas, kartais ir treniruotėse apsilankydavom. Iš jų likę fragmentiškų prisiminimų: tėčio draugas krepšininkas Arnas Kazlauskas, Vingio parkas, šokinėjimas per suoliukus, barjerus... Kas galėjo pasakyti, kad po dešimtmečio į tas vietas grįšiu jau kaip lengvaatletė. Tiesa, prieš tai išmėginau krepšinį, nes fiziniai duomenys labai tiko šiai sporto šakai, tačiau po metų kitų supratau, kad komandinės rungtys – ne mano stichija: esu absoliuti individualistė! Visąlaik sėdėjus ant atsarginių suolelio gauti taurę ar medalį, iš esmės uždirbtą kitų, – ne mano charakteriui.
Kai penktoje klasėje per kūno kultūros pamoką reikėjo šokti į aukštį, pralenkiau visus klasės berniukus, o tarpmokyklinėse varžybose visai nesitreniravusi laimėjau trečią vietą. Tai įsidėmėjo trenerė Tatjana Krasauskienė – su ja dirbu iki šiol. Abi tikime, kad sulauksime dienos, kai įveiksiu du metrus (pasaulio rekordas – 209 cm, pasiektas bulgarės Stefkos Kostadinovos dar 1987-aisiais). Remiantis maksimalių fizinių galimybių skaičiavimais, šuolininkės gali įveikti aukštį, kuris yra 30–40 cm didesnis už sportininkės ūgį.
Aurimas: Žmonos svajonė buvo matyti dukrą pianistę ar baleto šokėją. Pastarasis užsiėmimas Airinei labai sekėsi – ji penkerius metus šoko Operos ir baleto teatre, buvo kviečiama stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, gal tik ūgis nebuvo didelis pliusas. O aš norėjau, kad ji būtų krepšininkė – kas iš tų menų, galvojau... Vertindamas sportinius duomenis, ypač šoklumą, treneris prognozavo, kad Airinė bus viena pirmųjų krepšininkių, kurios galės dėti kamuolį į krepšį. Be to, mano sporto šaka ugdo kolektyviškumo, bendruomeniškumo jausmą: jei kurią dieną negali žaisti visa jėga, tave pavaduoja kitas, o kitą kartą – tu jį. Jei esi „individualistas“ ir jei nepasiseka, atsakomybės jausmas gali tave sugraužti. Bet, matau, Airinei patinka grumtis pačiai su savimi. Sako, ją erzina nuolatinis stumdymasis aikštelėje tiek su varžovėmis, tiek su savo komandos narėmis.
Visą interviu skaitykite naujame, birželio mėnesio, žurnale „Laima“.
