„Turiu įsirašiusi vieną pokalbį telefonu, neseniai perklausiau. Kalbuosi su Roku – tuomečiu savo sužadėtiniu ir dabartiniu vyru. Jis manęs klausia: „Kaip tu jautiesi?“ – „Ai, blogai, karščiuoju, bet gal nieko tokio, gal čia kokia karštinė, nueisiu į universiteto polikliniką.“ Klausau to pokalbio ir negaliu patikėti, nes žinau, kad tuo metu jau buvo rimtų simptomų...“ – taip pasakojimą apie netikėtai svetur užklupusią ligą pradeda GRYTĖ GRAUSLYTĖ.
„NERADAU, KO TIKĖJAUSI, TAD IŠ VYKAU Į INDONEZIJĄ“
Baigusi mokyklą, Grytė su draugu išvažiavo gyventi į Londoną. „Gyvenau laisvą gyvenimą, ieškojau, kas esu, tikrinausi ribas ir atsakomybes, mėginau suprasti, kas yra gyvenimas. Tačiau atsakymai kėlė dar daugiau klausimų. Man buvo 19 metų, jau tada traukė dvasiniai dalykai. Buvau gana stipriai susidomėjusi įvairiomis praktikomis – joga, meditacijomis...“
Grįžusi į Lietuvą, ji pradėjo studijuoti kultūros istoriją ir antropologiją, lankė įvairius dvasingumo festivalius. „Maksimaliai ieškojau būdų tyrinėti savo vidinį pasaulį. Studijuoti man pasidarė labai sunku ir nuobodu, nes universitete neradau, ko tikėjausi. Suvokiau, kad noriu keliauti, patirti, nes tokiu būdu gausiu daugiau nei sėdėdama universitete. Tad pasiėmiau laisvus metus ir, laimėjusi konkursą, leidžiantį keliauti ir studijuoti Indonezijoje jų kalbą ir kultūrą, išvykau.“