Susilaukėme vaiko. Kaip šuniui tai paaiškinti?

Beveik dešimtmetį škotų terjeras Big Benas Svarbi Persona klaipėdietės Ingos Niaunytės-Mackevičienės namuose gyveno pateisindamas savo vardą – kaip pats svarbiausias asmuo. „Gyvenau viena. Nors dirbdavau daug ir paromis, daug laiko skirdavau jam. Mes buvome draugai: daug vaikščiojom, žaidėm su kamuoliuku, važiavome į parodas. Jis džiaugsmingai lodamas pasitikdavo mane, vakare įšokdavo į lovą ir nuglostytas numyluotas užmigdavo“, – smagias akimirkas su augintiniu prisimena moteris.

Pokyčiai namuose prasidėjo kartu apsigyvenus būsimam vyrui: „Antra lovos pusė jau buvo užimta.“ Nors šuo su vyru greitai susidraugavo, I.Niaunytė-Mackevičienė pastebi, kad naujojo šeimininko jis mažai klausydavo.

Šeimininkės nėštumas Benui tapo tikru išbandymu. Dėl moters nuovargio augintiniui dažnai tekdavo išeiti pasivaikščioti tik su vyru. „Prieš išeidamas jis ateidavo pažiūrėti į akis, ar tikrai neisiu kartu“, – pasakoja I.Niaunytė-Mackevičienė.

Ruošdamasi kūdikio atsiradimu namuose, pora prie pokyčių pratino ir Beną: iš anksto surinko ir pastatė lovytę, kad šuo apsiprastų su daiktų išdėstymu, davė uostyti kūdikiui ruošiamą kraitelį. Po gimdymo moteris vyrui įdavė iš ligoninės parvežti dukrytės kepurę – kad gyvūnas susipažintų su nauju kvapu, o grįžus iš ligoninės apuostyti ir apžiūrėti leido ir patį naujagimį. „Benas labiau džiaugėsi manimi, nei nauju objektu. Tačiau nešant maudyti kūdikį lyžtelėjo kūdikio galvytę“, – prisimena jauna mama. Pirmą naktį šuo padėjo šeimininkei: kėlėsi kartu, visur ją lydėjo, tačiau vėliau nusprendė, kad miegas svarbiau. „Tada jau leteną ant akių ir netrukdykit, elgėsi kaip tikras vyras“, – juokiasi I.Niaunytė-Mackevičienė.

Vaikas sukėlė liūdesį

Moteriai neramu, kad visus tris mėnesius, kai namuose atsirado kūdikis, šuo liūdnas, nelabai domisi nei ja, nei dukryte Izabele. „Jei dukrą padedu ant žemės, jis eina pauosto, apžiūri, bet tuo pačiu seka, ar aš matau. Tuomet stengiuosi jį pagirti, paglostyti, paaiškinti, kad tai mūsų naujas šeimos narys“, – pasakoja Beno šeimininkė.

I.Niaunytė-Mackevičienė pripažįsta, kad gimus dukrai, laiko ir dėmesio mylimam augintiniui sumažėjo, be to, jam atsirado ir naujų ribojimų. Pavyzdžiui, augintinis sudrausminamas už lojimą namuose. Tiesa, moteris stengiasi derinti dienotvarkę taip, kad dėmesio gautų visi. Benui tikra šventė dieniniai pasivaikščiojimai su vežimėliu. Kol mažas žmogus miega, šeimininkė leidžia jam pasiausti su kamuoliuku ir paloti. „Žinoma, kasdien to nepavyksta padaryti“, – apgailestauja moteris. Vakarais visa šeima eina vedžioti Beno. „Ir jam, ir tėčiui linksmiau“, – šypsosi I. Niaunytė-Mackevičienė. Šunį pradžiugina ir į namus užsukę svečiai, tačiau tik trumpam, nes dabar ir jie didesnį dėmesį skiria vaikui.

Nors šeima išgyvena sudėtingą periodą, beveik dešimtmetį kartu su augintiniu gyvenanti I.Niaunytė-Mackevičienė nė neįsivaizduoja, kad būtų galima atsisakyti mylimo augintinio.

Laiką leidžia kartu

„Kur dėsit šunis atsiradus vaikui?“ – tokių klausimų laukiantis teko girdėti vilnietei veisėjai Ingai Kasparienei. Perklausus, o ką ir kodėl turėtų daryti, išgirsdavo „parduoti, nes sunku“.

Gal ir netinkamas palyginimas, bet bus sunku ir gimus antram ar trečiam vaikui. Dėl to pirmųjų juk neatsisakysi

„Gal ir netinkamas palyginimas, bet bus sunku ir gimus antram ar trečiam vaikui. Dėl to pirmųjų juk neatsisakysi“, – kai kurių žmonių požiūriu į gyvūnus stebisi moteris.

Dabar šeimos namuose gyvena 14 mėnesių Vincentas ir trys vipetų veislės kalytės. Jauniausia – beveik berniuko bendraamžė, užaugusi kartu. Kai šeima į namus parsivežė kūdikį, be dviejų šunų, buvo dar ir aštuonių šuniukų vada, anot Ingos, tikras beprotnamis, tad jos ir vyro reikėjo visai didžiulei šeimynai.

I.Kasparienė sako, kad vaiko atsiradimas augintinėms nesukėlė didelio streso, nes augdamos dviese jos buvo įpratusios dalintis dėmesiu. Be to, nors šunys namuose mylimi, šeimininkės teigimu, niekada nebuvo labai „popinami ir čiūčiuojami kaip vaikai“. Su augintiniais buvo leidžiamas laikas, kas esą nelabai pasikeitė ir dabar. „Jos visur kartu: vakarais einame palakstyti su kamuoliuku, savaitgalį visi važiuojame į mišką, jei kur nors važiuojame, jos irgi kartu“, – pasakoja I.Kasparienė.

Vipetai iš prigimties gana santūrūs šunys ir, pasak I. Kasparienės, dėmesio reikalauja gana pasyviai, tačiau moteris stengiasi jo skirti kuo daugiau. Prasmingai išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką su augintiniais padeda ir šiuolaikinės technikos priemonės. Gimus vaikui tėvai įsigijo racijas su kūdikio stebėjimo funkcija. „Kai vaikas miegodavo, buvo drąsu išeiti į šalia namų esančią pievą pažaisti su šunimis. Jam pabudus iškart išgirsdavau ir grįždavau“, – patirtimi dalijasi I. Kasparienė.

Veisėjos nuomone, mažo žmogaus atsiradimą namuose šunims reikia pateikti kuo natūraliau, pernelyg nesureikšminant pokyčių. Ji ragina leisti gyvūnui vaiką apžiūrėti, nedrausti jam prieiti, ramiai pagirti už gražų elgesį, bet ir per prievartą nepiršti, jei šuo į vaiką žiūri atsargiai.

I.Kasparienės nuomone, vaiko atsiradimas namuose šunims prilygsta kito augintinio įsigijimui: kartais senbuviai jo bijo, vengia, ignoruoja, bet su laiku apsiuosto ir įpranta.

Šuo – ne daiktas

Nors nuo pat pirmųjų Vincento akimirkų namuose šunims buvo leidžiama ir prie jo prieiti, ir pauostyti, ir prigulti šalia, moteris nustatė tam tikras ribas. „Kai šunys būdavo šalia vaiko, ramiai juos pagirdavau, bet jei imdavo labai įnirtingai lįsti, šiek tiek padidindavau atstumą ir leisdavau domėtis toliau“, – kalba jauna mama. Tėvai stebėdavo, kad vaikui miegant kitame kambaryje šunys būtų su suaugusiais. I.Kasparienė aiškina, kad viena kalyčių labai šokli, tad smalsumo vedama galėjo įšokti į vaiko lovelę. Dar viena taisyklė, kurios šeima visada laikosi – tarp suaugusiojo ir vaiko neleisti įsiterpti šuniui. Veisėja sako, kad tokiu būdu – atskirdami kitą – šunys išsireikalauja dėmesio sau.

„Šunis reikia gerbti, saugoti ir to paties mokyti vaikus“, – sako I. Kasparienė ir apgailestauja, kad kai kuriuose namuose šunys yra tik šiek tiek aukščiau daikto. Jos šeimoje vyrauja nuomonė, kad vaikas yra aukščiau šuns, tačiau ir jam ne viskas galima. „Dabar Vincentui mušimosi periodas, tai reikia nuolat mokyti glostyti, o ne mušti“, – šypsosi Inga. Norėdamos išvengti ne visada malonaus vaiko dėmesio, dažnai pačios atokiau laikosi ir kalytės.

Nors vipetės švelnūs ir ramūs šunys, moteris sako vis tiek akylai stebinti mažojo ir augintinių bendravimą: „Turi nugalėti sveikas protas, ne įsitikinimai, kad mano šuniukas geras ir nieko nedaro. Gamta yra gamta. Net žmogus negali žinoti, kaip pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje.“

Augintinis kaip kitas vaikas

Veislyno ir dresūros mokyklos „Vilkų slėnis“ treneris ekspertas Skirmantas Ročka žino ne vieną atvejį, kai atsiradus vaikams žmonės susitelkia į atžalas, o šunis pamiršta arba nusprendžia išvis jų atsisakyti. Jis neneigia: namuose atsiradus vaikui, kasdienybė tampa sunkesnė, tačiau šuo, jo nuomone, taip pat yra kaip vaikas ir dėl jo gerovės reikia pasistengti. „Kai žmonės turi du vaikus, stengiasi laiko skirti ir vienam, ir kitam. Čia lygiai tas pats. Jei turite šunį, kurį mylite, jis neturėtų būti nustumiamas į šoną. Kai turėsite antrą vaiką, negi nustumsite pirmąjį? Žinoma, ne – stengsitės tiek pat, o kartais dar daugiau dėmesio skirti pirmajam, kad jis nesijaustų nuskriaustas“, – lygina ekspertas.

S.Ročkos tvirtinimu, pirkti dirbtinių lėlių, vežti vaiko kvapo ir panašiai ruošti šunį kūdikio atėjimui į namus visiškai nebūtina. „Šunų uoslė itin gera, todėl kai grįšite iš ligoninės, norit ar nenorit, šuo žinos, su kuo jūs buvot, ką veikėt, per ką perėjot ir ką gero atnešėt,“ – aiškina šunų ekspertas.

Jei šunį vejame vos tik jis prieina apsižiūrėti, vaikas jam ima asocijuotis su bausme. Dėl to kartais jie ima vengti tokio objekto

Jo patarimu, grįžus į namus su kūdikiu, reikia leisti šuniui su juo susipažinti, pasiuostyti, pasižiūrėti. Jokiu būdu nepykti ant augintinio šiam priėjus prie vaiko, nevyti šalin, nes gyvūnui viskas yra įdomu. „Jei šunį vejame vos tik jis prieina apsižiūrėti, vaikas jam ima asocijuotis su bausme. Dėl to kartais jie ima vengti tokio objekto“, – šunų elgseną aiškina vyras.

Nors gyvenimas namuose atsiradus vaikui pasikeičia, S.Ročka pabrėžia, kad itin svarbu kuo mažiau keisti kasdienę šuns rutiną, o jei reikia, skirti augintiniui dar daugiau dėmesio. „Šuo tik apsidžiaugs: ir naujas padaras namuose, ir daugiau dėmesio gaunu“, – šypsosi treneris. Žinoma, skirti daugiau dėmesio, kai laiko sumažėję nelengva, tačiau S.Ročka siūlo susidėlioti rutiną. Tarkime, eidami į parką pasivaikščioti, pasiimkite drauge ir šunį – išloš ir šuo, ir vaikas pabuvęs gryname ore. Anot jo, šunį nesunku įpratinti prie vežimėlio, tereikia pažinoti savo augintinį ir pasitelkti fantaziją, kaip tai padaryti. Tačiau įspėja niekada nerišti šuns prie vežimėlio, nes gyvūnui staigiai timptelėjus pavadėlį pasekmės gali būti skaudžios.

Jei mamai vienai per sunku, trenerio įsitikinimu, dėl augintinio turėtų pasistengti ir vyras. Tarkime, keletą kartų per savaitę pasiimti šunį kartu važiuojant dviračiu. Taip šuo išsikraus, bus ramesnis ir mažiau reaguos į naują situaciją.

Neturintiems galimybių vaikštinėti lauke, specialistas pataria šunį užimti protine veikla namuose. Pasak jo, augintiniui niekada ne vėlu mokytis naujų komandų ar triukų, o protinė veikla šuniui padeda išsikrauti greičiau nei fizinė. „Tinkamai užsiėmus su šuniu, per 10 minučių galima iškrauti taip, kad jis pusę dienos miegos“, – sako S.Ročka. Skanumynų mėgėjams S. Ročka pataria nupirkti interaktyvių žaidimų, priverčiančių mąstyti, kaip išsikrapštyti skanėstą. „Sėdėdamas su vaiku ant rankų tuo pat metu gali užsiimti ir su šuniu. Dėmesio gauna ir vaikas, ir šuo džiaugiasi bendravimu“, – pataria ekspertas.

Pataria kontroliuoti bendravimą

S.Ročka nemato didelės bėdos, jei šuo mažai domisi vaiku. „Tokiais atvejais visada klausiu, o kaip tas šuo turi reaguoti? Pribėgti, laižyti, dar kažką daryti?“ – kalba specialistas. Anot jo, kiekvienas šuo, kaip ir žmonės, į tam tikrus dalykus reaguoja skirtingai. Trenerio aiškinimu, namuose atsiradus vaikui šuo nesupranta, kas tai per daiktas. „Jis klykia, verkia, nieko per daug kol kas nedaro ir šuo nesupranta, ką daryti. Jis paprasčiausiai pasimeta toje situacijoje“, – sako šunų elgsenos specialistas.

Yra daug vaizdelių internete, kai vaikas kažką padaro šuniui, visi juokiasi, bet pažiūrėjus į šuns kūno kalbą, akivaizdu, kad jis stresuoja ir gali atsitikti nelaimė

Eksperto nuomone, kiek prileisti vaiką prie šuns, turi nuspręsti patys šeimininkai, pažįstantys gyvūną, atsižvelgdami į jo fizinę ir emocinę būklę. „Turiu vokiečių aviganį. Jis labai aktyvus ir intensyvus. Tokiam šuniui stipriai ribočiau priėjimą prie vaiko, bijodamas, kad šuo ne iš blogos valios, o tiesiog iš inercijos jį sužeistų“, – aiškina S. Ročka ir primena, kad bet koks vaiko ir šuns bendravimas turi būti kontroliuojamas suaugusiųjų. „Tu nežinai, ką vaikas padarys šuniui, kitas dalykas, kaip šuo sureaguos į vaiko elgesį. Yra daug vaizdelių internete, kai vaikas kažką padaro šuniui, visi juokiasi, bet pažiūrėjus į šuns kūno kalbą, akivaizdu, kad jis stresuoja ir gali atsitikti nelaimė“, – sako treneris.

Jis pateikia paprastos situacijos pavyzdį: paaugęs, čiupti išmokęs vaikas, griebia šuniui už ausies arba staigiai į ją spygteli. Šuo į tai sureaguoja staigiai atšokdamas ir netyčia snukiu trinkteli vaikui. „Žinoma, bus kaltinamas ir engiamas šuo, nors tai yra šeimininko kaltė“, – konstatuoja S.Ročka. Jo įsitikinimu, tėvai turi išmokyti šunis gražiai elgtis su vaiku, o vaikus mokyti gerbti gyvūnus ir gamtą.

Specialistas patvirtina taisyklę tarp savęs ir vaiko neleisti įsiterpti šuniui. Esą šunys linkę konkuruoti tarpusavyje dėl šeimininko dėmesio ir jo siekdami su vaiku gali elgtis kaip su kitu šunimi. „Elkitės kaip su dviem vaikais. Vieną paguldai iš vieno šono, kitą iš kito. Juk ir vienas, ir kitas nori dėmesio“, – aiškina vyras.

Ekspertas nesiima vienareikšmiškai pasakyti, kaip gali pasikeisti šuns elgsena, jei atsiradus vaikui su gyvūnu bus elgiamasi neteisingai, nes kiekvienas šuo skirtingas. „Gali būti visokių pasekmių. Jis gali suagresyvėti, gali loti, gali pradėti šlapintis namuose, griaužti daiktus. Negavęs dėmesio, jis jo gali tiesiog išsireikalauti“, – gyvūnų elgseną aiškina ekspertas. S.Ročka prisimena atvejį, kai gimus vaikui šuo pradėjo griaužti batus. Šeimininkams sustačius rutiną ir skyrus pakankamai dėmesio bjaurus elgesys liovėsi.

Ekspertas konstatuoja, kad vaikas ir šuo šeimoje nėra jokia problema, yra tik šeimininkai, kurie nežino, kaip elgtis. Nežinantiems, kaip susidoroti su kilusiais sunkumais, jis pataria nebijoti kreiptis pagalbos ar patarimo į specialistus. Dėl visos šeimos gerovės.