O iš šalies viskas atrodė tiesiog puiku: buvai populiarėjančios muzikos grupės „Queens of Roses“ narė, su ja ir „Eurovizijos“ atrankose jėgas bandėte, ir koncertų nemažai turėjote...
Žinote, kaip būna: darai tą patį, o tikiesi kito rezultato. Bet taip tiesiog nebūna. Lyg ir viskas gerai – ir kompanija, ir žmonės, ir scena, kurios visada siekiau... Bet man trūko manęs – tuose dalykuose, kuriuos dariau, pasigedau savęs.
Reikėjo ką nors keisti. Išėjau iš grupės. Nors visiškai nežinojau, kas bus toliau. Nemėgstu žodžio „komfortas“, bet išeiti iš savo įprasto gyvenimo ir ieškoti ko nors naujo visada yra baisu. Žinojau viena: labai noriu paskambinti Leonui Somovui – buvau jo kūrybos gerbėja, labai norėjau su juo dirbti ir įsivaizdavau, kad mūsų kūrybinės auros turėtų sutapti.
Bet bėgo dienos, o aš sėdėjau su telefonu rankose taip ir nedrįsdama jam paskambinti. Gal pakels ragelį, išklausys ir pasakys: „Paskambinsiu“, o tai reikš, kad nepaskambins niekada... Bijojau nusivilti. Ačiū draugėms, kurios man spyrė į minkštąją ir liepė skambinti – kaip gali net nebandęs pasakyti sau, kad nepavyko?!