Susituokė Jehovos šeimoje augusi D.Rudžinskaitė ir T.Ivanauskas: vestuvės – be tėvų, bet su humoru

Deimante, kaip susijungė tavo ir Tomo gyvenimo keliai? Galbūt už to slypi romantiška pažinties istorija?

Mūsų pažinties pradžia vingiuota. Pirmą kartą susitikome, kai su butiokėmis ieškojome „sugyventinio“, norinčio įsikelti į mūsų bute atsilaisvinusį kambarį. Darėme rimtą atranką, o po to ir atvirų durų vakarą, kai vienas po kito vis užeidavo susidomėjusieji mūsų siūlomu kambariu. Vienas jų buvo ir Tomas. Bet jis netapo mūsų butioku, išsirinkome kitą kandidatą. Po kelių mėnesių Tomas parašė man per „Tinder“ programėlę. Pasirodo, per tą trumpą buto apžiūrą jau buvau spėjusi kristi jam į akį, tad pradėjome bendrauti ir po kiek laiko susitikome oficialiame pirmajame pasimatyme.

Taip po pirmojo pasimatymo nesiskiriate jau šešerius metus. O kada Tomas nusprendė žengti pirmą žingsnį santuokos link ir tau užmovė sužadėtuvių žiedą?

Tomas man pasipiršo praėjusį lapkritį, labai vėjuotą dieną Lisabonoje – viename mylimiausių mūsų miestų. Žiūrėjome į gražią panoramą, kai pajutau, kad Tomas apkabino mane iš už nugaros. Ėmė kalbėti kažką apie tai, kad čia simbolinė vieta, penkti draugystės metai, o kadangi romantika ir saldžiais žodeliais mano vyras netrykšta, tai iškart supratau, jog čia įvyks kažkas rimto... Esu be galo jam dėkinga už tokią gražią staigmeną, nes suplanuoti piršlybas ir viską laikyti paslaptyje man atrodo labai sudėtingas procesas.

Tuomet ir atėjo suvokimas, kad norite oficialiai tapti šeima?

Iki sužadėtuvių apie santuoką pakalbėdavome tik juokais. Sakydavau: Tomai, juk žinai, kad jei man kažkas nutiktų, mano turtas atitektų tėvams, nes jie artimiausi mano giminaičiai. Tai turbūt dėl to ir pasipiršo, nes išsigando, kad mūsų bendrai įsigytu butu tektų dalintis su mano tėvais (šypsosi). O iš tiesų, šeima jaučiamės ir esame jau labai seniai, tad po sužadėtuvių nebebuvo ko laukti.

Gegužės pabaigoje savo santuoką įregistravote metrikacijos skyriuje, o štai jau birželio pirmą savaitgalį su draugais užkūrėte tikrą vestuvių vakarėlį. Gavosi dviguba šventė, ar „susirašymo“ nesusireikšminote?

Nesureikšminome šios dienos, nes nesame biurokratijos gerbėjai ir iškart žinojome, kad ceremonija Santuokų rūmuose nesukels didelių emocijų. Planavome būti keturiese – mes ir mūsų santuokos liudininkės, bet nustebino pasveikinti atvykę dar keli mylimi draugai. Po ceremonijos skaniai papietavome ir grįžome namo planuoti tikrosios vestuvių šventės.

Galiausiai visus subūrėte į sodybą Elektrėnų rajone. Kaip tądien viskas atrodė?

Esu fotografavusi begalę vestuvių ir supratau, kad labiausiai man patinka rustic ir boho stiliaus šventės, tad ir savo vestuves įsivaizdavau tik tokias – su daug gamtos, augalų motyvais ir kuo mažiau netikros pompastikos.

Šventėje dalyvavo tik patys artimiausi žmonės, iš viso mūsų buvo dvidešimt du. Vestuvės buvo laisvo stiliaus, mūsų su savo žaidimais nešokdino įkyrus vedėjas, galėjome šnekučiuotis, šokti kada norime ir kiek norime, o ne kiek leidžia programos laikas.

Laisvu stiliumi vyko ir ceremonija?

Tai buvo svarbiausia ir gražiausia dalis. Tomas su visais artimaisiais manęs laukė gamtoje, kur buvo parengta vieta mūsų ceremonijai, o aš su savo draugės mamyte, kuri yra tarsi mano mama, atėjome skambant romantiškai dainai. Ji mums su Tomu patinka nuo pat draugystės pradžios.

Ceremoniją pravedė mano vaikystės draugė, filmavo ir fotografavo taip pat draugai, tad buvo taip gera, jauku ir jautru. Kai sakėme vienas kitam įžadus, draugai ir juokėsi, ir ašarą braukė...

Žinoma, vėliau prasidėjo ir laisvo stiliaus vakarėlis, kurio metu mes su Tomu svečiams pravedėme keletą žaidimų. Vienas iš linksmiausių – mūsų sukurti roast‘ai apie kiekvieną iš jų. Ši dalis visiems labai patiko, nes mūsų draugai nebūtų mūsų draugais, jei nemėgtų kandaus humoro (šypsosi).

Ne paslaptis, kad tavo santykis su tėvais yra sudėtingas. Jie žinojo apie vestuves?

Sunku pasakyti, ką tėvai žino, nes santykiai nėra sudėtingi – jie tiesiog neegzistuoja. Nebendraujame jau 10 metų. Mano vestuvių šventėje dalyvavo nedaug žmonių, bet visus juos laikau šeima. Ko
nepasakysi apie daugelį mano giminės atstovų.

Kiekvienos nuotakos svajonė – vestuvinė balta suknelė. Išpildei ją?

Ne išimtis ir aš – lygiai taip pat, kaip visos nuotakos, svajojau bent tą vieną dieną pabūti princese. Vilkėjau bohemiško stiliaus, bet labai dailiai figūrą apglėbiančią undinėlės formos suknelę. O mano Tomas yra labai stilingas vyras, tad apie jokį klasikinį, pavyzdžiui, tamsiai mėlyną kostiumą net nesvarstė. Jis žinojo, kad nori kažko unikalaus. Galiausiai, išsirinko plytų spalvos oversized kostiumą.

Kokie žiedai šiuo metu puošia jūsų rankas?

Nusprendėme, kad vestuviniai žiedai turi tikti ir patikti abiems, o tai, kad jie bus vienodi, mūsų santuokai įtakos nepadarys. Galiausiai užsisakėme žiedus iš visai skirtingų parduotuvių, nes aš norėjau minimalistinio, o Tomas nusprendė pasirinkti patogų klasikinį vyrišką variantą. Mano žiede išgraviruoti mūsų inicialai, o Tomo žiede slepiasi mūsų vestuvių data ir mano telefono numeris (šypsosi).

Šiuo metu vestuvių šventės kainuoja dešimtis tūkstančių. Galbūt radote būdą kaip sutaupyti?

Mums nesunkiai pavyksta gyventi kokybiškai, bet ekonomiškai, tad tikrai neišleidome dešimčių tūkstančių. Atrodo, vakarėlyje netrūko nieko – nei skanaus maisto, nei gėrimų, nei pramogų.

Kaip ir minėjau, žiedus užsisakėme internetu, suknelę taip pat pirkau internetu (būsimosios nuotakos, būtinai užmeskite akį į Lulus.com). Puokštę pasidariau ir pasidažiau pati, bet tik todėl, kad gerai tai sugebu. Draugai išvakarėse padėjo pasipuošti sodybą, Tomas sukūrė vestuvių muzikos grojaraštį, kuris labai tiko ir patiko mūsų šokių aikštelės dalyviams. Vedėjo taip pat nesamdėme, nes nusprendėme, kad šventei, kurioje dalyvauja dvidešimt žmonių – neilgą, mūsų bei mūsų draugų skonį atitinkančią programą galime parengti ir patys.

Atskirai taupyti vestuvėms nereikėjo, nes viską pirkome ir užsakinėjome po truputėlį, todėl labai finansiškai savęs nenuskriaudėme.

Kas tavo ir Tomo santykiuose yra svarbiausia? Ant kokio vertybinio pamato jie laikosi?

Mes panašūs, tad mums lengva. Vienas kitam netrukdome, nors beveik visada būname kartu. Atmetus hormoninius buitinius skandalus, kurie karts nuo karto atsitinka kiekvienuose namuose,
mūsų santykiuose niekada nebuvo jokių dramų, jie pagrįsti ramybe ir pasitikėjimu.

Kas tave žavi labiausiai tavo antroje pusėje?  Kaip manai, kaip pats Tomas atsakytų į šį klausimą? 

Vis dėlto esu fotografė, tad pirmiausia vyrą rinkausi pagal modelišką veidą, kad būtų malonu ir lengva fotografuoti. O jei rimtai, Tomas labai sarkastiškas, o sarkazmas, ironija ir tiesiog geras humoras bei sugebėjimas pasijuokti iš problemų yra intelekto požymiai. Man ši kombinacija yra pats seksualiausias dalykas. Tomas apie mane atsakytų tą patį. Na, ir dar paminėtų liekną liemenį.

Nors akivaizdu, kad esate sukurti vienas kitam, ar žengiant į svarbų gyvenimo etapą nebuvo jauduliuko? 

Jaudinausi tik dėl to, kad viskas pavyktų ir draugams patiktų vakarėlis, bet dėl sprendimo tapti Tomo žmona nei kiek neabejojau ir nesijaudinau. Paprasčiausiai mūsų vestuvės man neatrodo kaip naujas etapas. Po šešerių metų draugystės santuoka nieko nepakeičia. Tuokėmės labiau dėl formalumų sutvarkymo ir, žinoma, norėjome tos smagios šventės su visais savo mylimukais, bet ne dėl to, kad kažko trūktų santykiams.

Ko santuokoje vienas kitam linkite labiausiai?

Manau, svarbiausia yra kuo mažiau bambėti, niekada neužmiršti meilės humorui, mokytis mylėti gyvenimą atvira širdimi. Iš tiesų, nieko mums netrūksta, esame labai laimingi ir viską turime. Belieka tikėtis, kad jei kas ir keisis, tai tik į gerą.