Kiek pamenu, mano santykis su laiku niekada nebuvo labai komplikuotas. Kartkartėmis net atrodydavo, kad su juo sėkmingai koketuoju: penkerių nužingsniavau į mokyklą, septyniolikos jau pildžiau universiteto dokumentus, laiko niekada neskaičiavau ir negailėjau. Neskaičiavau dirbdama, linksmindamasi, dažniausiai – ir skausmingai laižydamasi nesėkmių žaizdas.
Anądien perskaičiau stilistės Agnės Gilytės interviu.
„Man 36-eri. Ir aš nemačiau, kaip užaugo mano vaikai“, – sako ji.
Dar skaudžiau širdį talžo suvokimas, kad jau nepamenu, kokio dydžio buvo tik gimusio sūnaus ausys, tad ir tie gipso įspaudai su mažyčių kojyčių pėdsakais darosi ne tokie banalūs.
Taip pamažu mintydama įsileidau idėją, kad atėjo laikas sustoti ilgiau – ne tiems dvejiems motinystės atostogų metams. Atėjo laikas keisti gyvenimo būdą iš esmės. Nustoti bėgti dėl bėgimo. Nustoti skubėti nugyventi daugiau, nei lemta. Ir nugyventi bet kaip.
Iš Amelijos Jakučionės-Žliobės lūpų – ją atidžiai seku instagrame – išgirdau sąvoką slow living ir įsigilinau. Amelija gyvenimą sostinėje iškeitė į ramesnę laiko tėkmę pajūryje. Ten su vyru augina tris vaikus ir, kaip pati sako, randa daugiau ramybės, harmonijos ir nenudailintos realybės. Atrodytų tokia banalybė, o patys suprantate, kokia šiandien neįkainojama valiuta taip gyventi...
Devintą dešimtmetį Italijoje prasidėjęs lėtojo maisto judėjimas staiga įkvėpė lėtumą visur. Ant Ispanijos laiptų Romoje įkurdintas „McDonald’s“ taip papiktino italus, kad jie tučtuojau pasmerkė pasaulinio milžino įtaką savo kultūrai ir net paskelbė savotišką manifestą, teigiantį, kad greičiau niekada nėra geriau.