Sužadėtiniai panoro vaikams parodyti žirafas ir išvyko į Afriką: „Esame tokie... gyvenantys šia diena“

Vyresnysis Aušros ir Igno sūnus be galo domisi gyvūnais. Trimetis žino, kas yra kašalotas, o kas – orka. Nusprendę atostogoms rinktis šalį, garsėjančią laukine gamta, jie ne kartą iš žmonių, keliavusių po Pietų Afrikos Respubliką, girdėjo, kad tokio pobūdžio išvykai tas kraštas – tobulas.

„Norėjome važiuoti kur nors į Afriką, o ši šalis – vakarietiškiausia tame žemyne, ten patogu keliauti, bet ir gausu afrikietiškos autentikos“, – pasakoja.

Susiruošti į tolimą kelionę su dviem mažais vaikais daug kam atrodytų sudėtinga. Tačiau ši pora jau įpratusi – su sūnumis stengiasi praleisti kuo daugiau laiko, kartais juos ima ir į savo darbus, sykiu atostogauja.

„Jie – mūsų bendrakeleiviai. Nesinori išlėkti ilsėtis juos palikus. Mums patinka gyvenimą leisti kartu“, – išsako savo požiūrį.

Abiem berniukams ta kelionė buvo ne pirma užsienyje – jie su tėvais ne kartą yra atostogavę Europos šalyse, o Vincentas, kai buvo vienų, su tėvais du mėnesius viešėjo Balyje.

„Su Ignu esame laisvai samdomi, todėl dirbame dirbame, o paskui leidžiame sau ilgam nutrūkti, – pasakoja Aušra. – Sugalvoję, kad laikas atsipūsti, per mėnesį galime nusipirkti bilietus, susiruošti ir išvažiuoti. Taip buvo visada, nes esame tokie... gyvenantys šia diena.“

Taip buvo ir šįsyk: kelionę jie suplanavo ir jai susiruošė greitai, o visa keturių įvairių poreikių turinčių žmonių manta tilpo į du lagaminus ir porą mažų kuprinyčių.

Jurgiui paėmė vežimėlį, Ignas apsiginklavo fototechnika, ir jie išskrido. Kadangi Pietų Afrikos Respublika – didelė, norėjo ten pabūti ilgiau – kad neskubėtų, pajustų tenykštį gyvenimą, kad parsivežtų ką nors tikresnio nei paviršutinius įspūdžius. Norėjo susipažinti su vietiniais gyventojais. Tikslaus plano, kur kurią dieną per tą pusantro mėnesio bus, neturėjo. Rezervavo tik porą pirmų nakvynių. Išsinuomojo senutėlį mersedesą ir – į kelią.

„Iš pradžių akys buvo didelės – tikėjomės, kad apvažiuosime visą šalį. Tačiau ji bekraštė, o mes nenorėjome pervargti. Juk keliavome su dviem mažais vaikais. Dar Jurgis atsisakė sėdėti automobilinėje kėdutėje... Tačiau pamatėme, patyrėme tikrai daug, – džiaugiasi. – Buvo be galo smagu, kiekviena diena – labai skirtinga.“

Tai buvo kelionė į gamtą. Iš didesnių miestų jie keletą dienų praleido tik Keiptaune. Aušra pasakoja, kad dažnai jausdavosi taip, lyg Atlanto ar Indijos vandenyno paplūdimys būtų tik jų: kadangi šalis turi labai daug pakrantės, tiesiog daugiau žmonių nesutikdavo.

Tas pats jausmas apimdavo ir važiuojant į savaną stebėti laukinių gyvūnų. Šeima turistų mėgstamų, lankomiausių vietų vengė specialiai, o nakvynei rinkdavosi ne viešbučius, bet vietinių gyventojų nuomojamus butus.

O kaip su laukiniais gyvūnais? Jų draugystės ten taip pat netrūko. Keletą dienų praleido rezervate, kur laisvai gyvena žirafos, kitokie kanopinių šeimos gyvūnai. Aušra su Ignu, pasiėmę atžalas, kasdien važiuodavo jų ieškoti.

„Žirafos tokios aukštos! Tačiau su žmogumi bendrauja kaip šuniukai: šalia mūsų vaikščiojo, žaidė, bėgiojo“, – Aušra pripažįsta, kad būti tarp jų – nepakartojamas jausmas.

O vaikams? Dviejų berniukų mama juokiasi, jog vaikai pusę kelionės pramiegojo, o vyresniajam, Vincentui, dažnai didžiausią susidomėjimą neretai kėlė ne fantastiškas vaizdas ar šalia šmirinėjantis gyvūnas, bet, tarkim, rastas akmenukas ar kitas pastebėtas mažmožis. Tačiau Aušrai su Ignu laukinė gamta, kur gali pasivaikščioti su žirafomis, paglostyti dramblį (tiesa, ženklai įspėja, kad už savo saugumą esi atsakingas pats), medituoti laukiniame paplūdimyje, paliko neišdildomą įspūdį.

„Afrikos gamta savo didybe, grožiu – nuraunanti stogą“, – pripažįsta.

Ir labai palanki fotografuoti. Juokiasi, kad galima stovėti vienoje vietoje, suktis ratu ir spragsėti fotoaparatu: visi kadrai bus tikrai nuostabūs.

„Ten taip gražu, kad net nereikia stengtis. Tokios fotogeniškos šalies dar nesu mačiusi“, – pripažįsta Aušra.

Be abejonės, iš ilgos kelionės jie parsivežė daugybę fotomedžiagos. Ar turi tradiciją iš viso to padaryti albumą prisiminimui? Aušra sako, kad geriausias albumas ar fotoknyga jiems – instagramas: gali bet kada ir bet kur peržiūrėti pačių ten sudėtus kadrus ir padūsauti, kaip buvo gera.

„Mus išlydėdamos mamos nuogąstavo, kad Afrikoje pervargsime, kad grįšime anksčiau ar net išsiskirsime, – artimiausių žmonių reakciją sužinojus, kur visi keturi keliaus, prisimena Aušra. – O kai grįžome, visi tik ir klausinėjo, ar pailsėjome. Galva – žinoma, kad išsivėdino, o fizinio nuovargio kartais būdavo, bet nuo pat pradžių su Ignu buvome susitarę, kad tai – šeimos kelionė, ne darbas.

Saugojome save, kad nepervargtume, todėl ilgiau pavažiavę kelioms naktims apsistodavome vienoje vietoje ir dairydavomės po apylinkes. Pajutę, kad galime keliauti toliau, vėl sėsdavome į automobilį ir – pirmyn. Afrika tarsi prisitaikė prie mūsų. Prieš porą metų, kai su Vincentu keliavome po Balį, buvo sunkiau. O šįsyk – viskas vyko sklandžiai, tarsi sviestu patepta. Manau, kad daug kas priklauso nuo požiūrio į daugelį dalykų ir nusiteikimo. Įsitikinome: mūsų gera komanda, puikus tandemas.“

Kada nors, gal – kai paaugs vaikai, jie norėtų grįžti apžiūrėti likusios Pietų Afrikos Respublikos dalies.

„Ten verta keliauti, ir ne sykį, dėl gamtos ir žmonių. Jų sutikome irgi labai įdomių, nuoširdžių, – pasakoja. – Pas vietinius gyvendavome, tad būdavo progų pabendrauti daugiau. Ten žmonės daug šypsosi, atrodo saugūs ir laimingi. Jų tikrumas mus sužavėjo, o vaikams nėra skirtumo, su kaip kalbančiais ar atrodančiais bendraamžiais žaisti. Ta kelionė buvo ideali, tiesiog utopinė.“