Svajojęs apie krepšinį Algirdas: „Salės trenerio darbas neprilygsta krepšininko, tačiau man nereikia sukti galvos“
Mano vardas Algirdas. Keista, bet kartu ir įdomu rašyti savo istoriją (ir dar apie tobulumą). Tačiau šios avantiūros praleisti negalėjau, nes retai turime progą apie save papasakoti nepažįstamiems. Bet žmonės privalo mokytis vieni iš kitų, tiesa? Nors mano istorija nėra išskirtinė, naudojuosi suteikta galimybe ir rašau.
Man 31 metai. Ar nugyvenau šiuos metus prasmingai ir tobulai? Tikrai ne. Turiu begalę randų, kurių plika akimi nepastebėsi. Užaugau tvarkingoje ir stabilioje šeimoje. Tėvai mums, man ir sesėms, stengėsi sukurti kuo komfortiškesnį gyvenimą. Gal mes neturėjome naujausių drabužių (kas paaugliams būdavo gana skaudi tema), tačiau tėvai visada turėjo pinigų sąsiuviniams ar mokyklos ekskursijoms.
Grįžęs į gimtinę negaliu praeiti ramiai pro krepšinio aikštelę: čia medinė krepšinio lenta su apsilaupiusiais dažais, iš tinklelio likę vos keli „šniūreliai“ ir nelygus grindinys, primenantis patemptus kojos raiščius. Šitame kieme augo tikri krepšinio dievai! Žaisdavo tik išrinktieji, o žiūrovai (kaimo draugai) negailėdavo palaikymo. Čia lėkė mūsų dienos, mūsų naktys.
Turėjome savo nuolatinę komandą. Keturiese tyliai pasvajodavome, kaip žaisime Kauno sporto halėje už „Žalgirio“ komandą. Juk tada tai buvo kažkas! Pradėję lankyti mokyklą mieste ir jau būdami paaugliai, krepšinio kamuolio nepaleidome ir naujoje mokykloje. Prisimenu, kaip kūno kultūros mokytojui zyziau, kad išmokytų derinių, strategijų, kažko naujo. Pamatęs, kad greitai neatstosime nuo jo, kol negausime, ko norime, jis padėjo mums su sąlyga...
Mokytojas vardu Romas (mūsų vadinamas Romka) turėjo gerą humoro jausmą, bet tą kartą jis nejuokavo. Romo vienintelė sąlyga buvo kroso bėgimas kartu su juo. Gal tai nebūtų tragedija, jei krosas nebūtų 6 val. ryto (atsikelti reikia dar anksčiau, žinoma) ir bėgioti nereikėtų du kartus per dieną, plius savaitgaliai. Pasak jo, jis taip išugdys mūsų valią ir supras, ar verta skirti mums, kaimo berneliams, laiko, ar ne.
Žinot, nesitikėjau, kad turėsiu tiek užsispyrimo... Aš, kuris 7:15 val. vos atmerkdavo akis, kelsis nuo šiol 5:40 val.?! Buvo beprotiškai sunku. Lyja lietus, sninga ar saulė rytinė kaitina – mes bėgdavome. Tiesa, du iš mūsų greitai pasitraukė. Aš ir Marius kentėjome. Matėme tik sportinius batus, kelią ir girdėdavome muziką ausinėse. Juokiausi, kad nėra kada į šokius nueiti, nes vakare vėl reikia bėgioti.
Treneris buvo griežtas: dvi iš eilės praleistos treniruotės ir jis baigs dirbti su mumis. Negalėjau įsivaizduoti, kad tiek laiko iškentėsiu (tiksliai neprisimenu, kiek Romas mus grūdino). Bet rezultatai krepšinio aikštelėje gerėjo. Su draugu galėjome ilgiau laiko išbūti aikštelėje, nepasodinti ant suolo. Greitai pradėjome žaisti už mokyklą, vėliau už savo miestą (sąmoningai pavadinimo neminėsiu).
Mokykloje buvome geriausi, o atėję į kitą komandą – prasčiausi. Kiti krepšininkai bent kelis sezonus žaidę, o mes palyginti su jais atrodėme kaip piemenys. Tačiau treneris, kuris niekada nesileido į emocijas ar asmeniškus vertinimus, pasakė: „Jūs galite pasiekti jų lygį, tik turite dar labiau dirbti.“ Aš dirbau. Nepraleisdavau treniruočių. Po jų vėl kieme žaisdavau su savo kaimo draugais.
Tikėjau, kad dabar bus mano žvaigždžių valanda! Greitai įsižiebusi, ji ir užgeso. Buvau paprastas kaimo vaikis, neturintis jokių pažinčių. Ir nebuvau kokių daktarų sūnus, kur tėvai galėtų atverti kelią. Man nepratęsė antro sezono, o ir treneris atsisakė dirbti su manimi. Ką reikėjo daryti toliau?
Nusivylimą nuvijęs šalin, išskubėjau į kitą miestą pradėti viską iš naujo. Čia manęs, kaip krepšininko, iš viso niekam nereikėjo... Įsidarbinau gamykloje, kad turėčiau nuolatinių pajamų. Tam, kad visai neišprotėčiau, eidavau į sporto salę. Sportuodavau po darbo arba prieš. Kada galėdavau, bėgdavau ryte krosą. Nenorėjau prarasti fizinės formos.
Besitrindamas sporto salėje, kuri, tiesa, nebuvo iš pačių moderniausių, aš dažnai padėdavau atėjusiems. Esu iš kaimo, draugiškas ir paslaugus. Salės administratorius to nepraleido pro akis ir praėjus pusmečiui, pakvietė dirbti treneriu. Tiesa, aš buvau baigęs tik dvylika klasių, nes tikėjau, kad vienintelis mano darbas gali būti krepšinis.
Baigiau trenerio mokymus ir pradėjau dirbti. Šis darbas veža, nes gali matyti, kaip kiti žmonės tobulėja. Jie ateina be jokios fizinės formos, o kada padirbi kartu, matai rezultatus! Maniau, kad nesu gabus mokyti. Bet kaip nesugebėsi, jei tuo gyvenai visą gyvenimą? Žinoma, sporto salės trenerio darbas neprilygsta krepšininko, tačiau man nereikia sukti galvos: sezoną pratęs ar ne. Nors tenka pasukti galvą dėl savo klientų (ar jie turės daug cheat dienų, ar atsilaikys...).
Tikiu, jeigu ne trenerio treniruotės per prievartą, šiandien nebūčiau tas, kas esu. Parodžiau savo ambicijas ir drąsiai sekiau paskui savo svajones. Iš mano istorijos galite pasimokyti, kad tik valia ir užsispyrimas, sunkus darbas padės pasiekti sėkmingo ir laimingo gyvenimo. Linkiu šią pamoką suprasti!