„Atvažiuok pas mus į mišką“, – kviečia Justinas ir Greta. Leidžiuosi per laukus ir klonius, miškas boluoja lyg iš kalėdinio atviruko – apžavėta to grožio nė nepastebiu, kad kelią pavyksta rasti ne iškart. „Gerai pasislėpėte nuo žmonių?“ – teiraujuosi jau svetainėje siurbčiodama arbatą ir dairydamasi pro didžiulius langus, už kurių plyti ežeras ir nematyti nė gyvos dvasios.
„Ne ne, žmonės man visai patinka, – tikina Justinas. – Bet mėgstu su jais bendrauti pagal grafiką: pabūnu kartu, kol mums skirtas laikas baigiasi, o tada kaip teletabis vėl šmurkšteliu atgal į savo urvelį.“
Urvelis – daili šeimos sodyba baltomis langinėmis – dar net šiugžda nuo naujumo, o pora lengviau atsikvepia: statybos pagaliau baigtos, dabar jau galima ramiai džiaugtis.