Pirmąkart olimpinių žaidynių duris pravėrusi dziudo kovotoja Sandra JABLONSKYTĖ (29) jau rengiasi svarbiausioms gyvenimo imtynėms. Ne kartą dėl sunkių traumų apie karjeros pabaigą pagalvojusi ir skaudžių gyvenimo išbandymų patyrusi kaunietė pripažįsta, kad be nauja šeima tapusių trenerių ir kolegų palaikymo šiemet Tokijuje jos, daugkartinės šalies čempionės, galbūt ir nebūtume išvydę.
Jums ir plaukikui Giedriui Titeniui buvo patikėta garbė olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje nešti Lietuvos vėliavą. Koks jausmas apėmė ją paėmus į rankas?
Dar prieš prasidedant paradui turėjome minutėlę pasirepetuoti, nes paskutinę akimirką sužinojome, kad kartu nešime vėliavą. O pats jausmas – nerealus! Artėjant mūsų eilei įžengti į stadioną, kilo jaudulys, pilve skraidė drugeliai, bet turėjau išties šaunų kompanioną, tad vienas kitą apraminome.
Atėjus tai akimirkai dingo jaudulys, o galiausiai, nors per penkias valandas vykusį renginį išties pavargome ir batai pritrynė iki kraujo, liko tik geros, pozityvios emocijos. Tai – neįkainojama patirtis, man buvo didžiulė garbė nešti savo šalies vėliavą!