Svarbiausia santykiams kenkianti klaida
Tikimės, kad ryšys su kitu žmogumi suteiks mums laimės, tačiau esame pasirengę dėl tų santykių kentėti. Paradoksas? Filosofas, knygų autorius Alainas de Bottonas, aiškina, kad, pasirodo, mes nesąmoningai santykiuose ieškome visai ne laimės...
Kiek kartų esate girdėjusi draugių skundus dėl savo vyrų ar mylimųjų? O gal ir pati nuolat susiduriate su tokiomis situacijomis? Esą jis buvo toks švelnus, su juo jautėtės kaip už sienos, o dabar jis virto visai kitu žmogumi: elgiasi siaubingai, pavyduliauja, jam nesvarbi jūsų nuomonė. Jūs manote, suklydote, pasirinkdama ne tą žmogų, tačiau dažniausiai mes klystame ne rinkdamiesi partnerį, bet nesąmoningai ieškodamos jame tokių savybių, kurios paskui mus verčia kankintis.
Mes kartojame praeities scenarijus
Prisiminkite savo buvusiuosius. Gal jie turėjo panašių bruožų? Galbūt jūs vis susidurdavote su vyro neištikimybe, o gal nuolat bandydavote su juo išsikalbėti, tarsi pribelsti prie jo tarsi per storą stiklo sieną, tačiau jis būdavo šaltas ir tolimas? Pagaliau situacija tapdavo nebepakeliama ir jūs išsiskirdavote. Paskui sutikdavote kitą žmogų ir viskas pasikartodavo. Kodėl?
Nes įpročiai mums leidžia kontroliuoti nerimą – mums patogiau išgyventi žinomas situacijas. Kartais tuos įpročius atsinešame iš tėvų šeimos. Alaino de Bottono nuomone, užmegzdami santykius mes ieškome ne laimės, o pažįstamų išgyvenimų.
Santykiai tėvų šeimoje ruošia dirvą vėlesniems mūsų santykiams. Mes norime atkurti tuos pačius jausmus, kuriuos jau esame išgyvenę. Be to, stebėdami mamą ir tėtį, mes dedamės į galvą, kaip veikia (ar visai neveikia) artimų žmonių santykių mechanizmas. Tačiau bėda ta, kad meilė tėvams būna persipynusi su kitais, skausmingesniais, jausmais: baime jiems neįtikti, nepasitikėjimu savimi, kaltės jausmu, kad esame nepakankamai geri. Taigi, vėliau meilė mums ima asocijuotis su tam tikrais „priedais“ – kančia, gėda, kalte.
Užaugę mes kartais atstumiame dėmesį mums rodančius žmones ne todėl, kad jie mums apskritai nepatinka, o todėl, kad jie atrodo mums „per geri“: atrodo, kad nesame jų verti.
Užaugę mes kartais atstumiame dėmesį mums rodančius žmones ne todėl, kad jie mums apskritai nepatinka, o todėl, kad jie atrodo mums „per geri“: atrodo, kad nesame jų verti. Ir ieškome žmogaus, kuris mums sukeltų audringas emocijas ne todėl, kad tada gyvenimas būtų spalvingesnis, o todėl, kad tuomet išgyvensime įprastas emocijas ir jausimės saugiau.
Sutikę TĄ žmogų (kaip mums atrodo), mes, aišku, nemanome, kad įsimylėjome jo šiurkštumą, aroganciją ir nesiskaitymą su kitais, ne – mes žavimės jo ryžtingumu ir savitvarda, o jo narciziškumas asocijuojasi su daug pasiekusio žmogaus savybėmis. Tačiau nesąmoningai jame ieškome kažko pažįstamo, o todėl patrauklaus. Ir jau nebesvarbu, ar kentėsime, ar liūdėsime: juk jaučiamės, kaip sugrįžusios „namo“, ten, kur viskas aišku ir nuspėjama.
Taigi mes ne tiesiog išsirenkame žmogų, remdamiesi savo buvusia patirtimi, o dar ir toliau žaidžiame su juo pagal tas taisykles, kurios buvo mūsų vaikystės šeimoje. Galbūt tada mums skyrė mažai dėmesio, tad vėliau leidžiame partneriui mus ignoruoti, o gal tėvai nuolat vertė jaustis kalta – tuos pačius kaltinimus girdime ir iš partnerio.
Kaip išsivaduoti iš mums primesto scenarijaus?
Jei neišaugome besąlygiškai mylinčių tėvų šeimoje, kurioje visi nariai jautėsi laimingi, gal neturime šansų pačios gyventi laimingai? Netiesa. Taip, dažnai mus valdo įpročiai, bet jie turi galios tik tol, kol jų neatpažįstame.
Tiesiog pabandykite fiksuoti savo dabartines reakcijas ir ieškoti ryšio su reakcijomis, kurias patirdavote vaikystėje. Ką jūs jaučiate (ar jausdavote buvusiuose santykiuose), kai partneris nekreipia dėmesio į jūsų išgyvenimus?
Kai girdite, kad tai jūs visada turite jį palaikyti, net tada, kai jis neteisus? Kai jis jus kaltina už visiškus menkniekius? Susikurkite mintyse kitokį savo įvaizdį – stiprios, brandžios, orios moters, „pasimatuokite“ jį.
Pabandykite dar kartą peržvelgti problemiškas situacijas. Jūs niekam neskolinga ir jums niekas neskolingas, jūs neprivalote nieko gelbėti ir niekam aukotis. Ko gero, iškart nepavyks atsikratyti senų įpročių. Gal reikės psichologo pagalbos, bet ilgainiui išmoksite savo elgesyje atpažinti pavojaus ženklus. Gilinimasis į save gali nuvesti išsiskyrimo su partneriu link, bet gali jūsų ryšį ir sustiprinti. Šiaip ar taip, rizikuoti verta.