„Mano gyvenimo kredo – kažkada išgirsti žodžiai: „Niekada nepriklausyk nuo savo užpakalio. Jeigu guli – stok, jeigu stovi – eik, jeigu eini – bėk, jeigu bėgi – skrisk!“ Stengiuosi juo vadovautis, bet būna, kad patingiu. Aš gi nesu kažkokia antžmogė“, – juokiasi dainininkė Arina Borunova.
Galėjau kampe stovėti savaitę
„Matyt, visos vaikystėje dažėmės mamų dažais, kai jos nematydavo. Nusidažai lūpas ir tau atrodo gražu, o iš tiesų visa išsiterlioji... Mamos makiažo pamokų neprisimenu, bet ji, inžinierė, labai gerai siuvo. Idėjų semdavosi iš madų žurnalų, apsiūdavo ir save, ir mus su broliu.
Su juo pešdavomės, kas turės didesnius kelnių kliošus. Jie buvo madingi, todėl kuo tavieji buvo didesni, tuo kietesnis jauteisi. O teta, kuri gyveno Ukrainoje ir ėjo savo mieste labai geras pareigas, nuolat aprūpindavo mus madingais batais – su platformomis ir kitkuo, kas buvo madoje.
Paauglystėje buvau nepėsčia. Jei žmogus prie manęs dėl ko nors kibdavo, gaudavo atgal. Konfliktų kildavo, pavyzdžiui, todėl, kad kažkam atrodydavau per daug aktyvi, o aš turėjau drąsos susigrumti su keliais priešininkais iškart. Ir pati apsigindavau, ir kitus apgindavau reikalui esant. Ir užsispyrusi buvau. Jei mama pastatydavo į kampą, galėjau ten stovėti savaitę! Išeidavau iš kampo tik tada, kai mama kone atsiprašydavo manęs už tai, kad taip nubaudė už pražangą. Neapsikentusi ji atnešdavo lėkštę koldūnų...“
Širdis linksta prie įdomesnių marškinėlių, džinsų, švarko
„Dažytis kaip kitos mergaitės paauglystėje nemėgau, tiesiog tingėjau. Kai prasidėjo sceniniai pasirodymai, makiažo reikėjo, bet jis man nekėlė teigiamų emocijų dėl alergiškos odos. Grimuotojai paruošdavo mano veidą scenai, tačiau skubėdavau dažus pašalinti iškart, kai tik būdavo galima.
Drabužiais rūpinausi pati. Žinoma, apsiėjau be raukinukų, iki šiol nemėgstu. Manau, jie man visai netinka. Patinka laisvo stiliaus, patogi apranga, tik jos nei karjeros pradžioje, nei dabar labai nesureikšminu. Esu sportiška ir širdis linksta prie įdomesnių marškinėlių, džinsų, švarko... Galbūt man tiktų ir suknelės, bet reikėtų atrasti savo stilių – tokį, kad gerai su suknele jausčiausi.“
Esu gabi rankdarbiams
„Be papuošalų neapsieidavau anksčiau, neapsieinu ir dabar. Man beprotiškai gražu, kai moteris turi tokį akcentą. Manau, kad papuošalai reikalingi moteriai kasdien. Dabar puošiuosi pačios susikurtais. Ėmiausi šios veiklos prieš keletą metų, o per pandemiją naujas pomėgis tik sustiprėjo. Viskas prasidėjo nuo papuošalo, kurį mėginau pati susitaisyti. Pavyko, nors tam reikėjo nusipirkti ir instrumentų, ir detalių.
Negaliu paaiškinti, kodėl papuošalų kūryba traukia mane kaip magnetas. Niekada nepiešiau, santykis su daile buvo nulinis... O dabar, naudodama įvairias technikas, kuriu papuošalus su raštais. Jie gimsta spontaniškai, technikų mokausi iš knygų ir jutubo, kuriu kulonus, žiedus, seges, apyrankes, auskarus iš odos, plieno, polimerinio molio, sidabro.
Rudeniui įpusėjus paprastai imuosi mezgimo. Galiu numegzti ir paltą, ir švarką, jau nekalbant apie megztinį ar šaliką. Renkuosi ryškias spalvas, kad pilkuoju sezonu būtų smagiau akiai – ir mano, ir kitų. Dabar šaltų orų laukia mano prieš porą metų nusimegztas kanarėlių spalvos paltas.
Puikiai pamenu pirmą savo mezginį: turėjo būti šalikas patėviui, bet mažos vaiko rankos megzti pavargo, todėl pusiau perlenkiau tai, ką spėjau numegzti, susiuvau ir... padovanojau patėviui piniginę. Šiandien esu labai kantri ir kol nebūnu visiškai patenkinta daromu daiktu, kol jo nepabaigiu, į šalį nepadedu. Seniau, mamos pamokyta, ir kostiumus sau bei kitiems siuvau, tačiau siuvimu nebeužsiimu. Galiu pasakyti, kad esu gabi rankdarbiams.“