Svarstė, ar muzika gali būti š...: albumas, iš kurio žvengia su draugais, nepavykusi Jazzu daina ir TOP5

Tokia provokuojančia tema M1 kvietė kalbėtis Muzikos salės lankytojus Knygų mugės metu.

Diskusiją moderavo M1 programų direktorius, laidų vedėjas Arnoldas Eisimantas, o atsakymų į klausimą jis bandė ieškoti drauge su žinomu muzikos kūrėju, atlikėju, muzikos kūrėju Vitalijumi Puzyriovu-Vaiperiu iš „Despotin Fam“ bei garsiais muzikos prodiuseriais Faustu Venckumi bei M1 muzikos apdovanojimą Metų nostalgijos kategorijoje pernai pelniusiu Sauliumi Bendiku-Sauben.

„Kasdien gaunu ir laiškų, ir žinučių, ir girdžiu pasakymų „kokį š... čia grojate?“, juk kiekvienas mūsų yra, kaip juokaujama, ir vienas iš trijų milijonų krepšinio trenerių, ir „Eurovizijos“ ekspertų, ir muzikos žinovų. Bet ar tikrai, jei tau kažkas nepatinka, tai iškart viskas yra š...?“, – teiravosi A. Eisimantas.

Šį klausimą M1 uždavė ir sekėjams socialiniuose tinkluose. Dauguma, net 80 procentų, respondentų atsakė „Taip“.

Visi trys Muzikos salėje diskutuoti kviesti svečiai – toli gražu nebe naujokai kūryboje. Vitalijus Puzyriovas–Vaiperis – muzikos įrašų prodiuseris, kompozitorius, garso dizaineris, muzikos autorius, atlikėjas, hiphopo grupės „Despotin Fam“ narys. Puikiai pažįstamas visiems, kurie nors šiek tiek yra prisilietę prie alternatyviosios bei šiuolaikinės muzikos. Vaiperis kuria muziką ne tik „Despotin Fam“, bet ir kitiems garsiems atlikėjams.

F. Venckus – irgi žinomas muzikos prodiuseris, dainų kūrėjas. Per daugiau nei dešimtmetį Faustas prisidėjo prie daugelio scenos žvaigždžių kūrybos. Jo braižas slypi Jazzu, Giedrės, GJan, „G&G Sindikato“, Jurijaus, Gebrasy albumuose, o neseniai jaunas vyras pradėjo ir savo solinę dainą.

Saulius Bendikas-Sauben garsiausiai nuskambėjo M1 muzikos apdovanojimuose, kur laimėjo Metų nostalgijos kategorijoje su nauja grupės „Hoperbolė“ hito „Laužai“ versija. Taip pat jis ne tik muzikos prodiuseris, bet ir kompiuterinių žaidimų, turinio, kūrėjas, pristatęs tokių žinomų dainų kaip „Ant tėvo dalgio ašmenų“, „Išgėrus truputį“, „Kelias pas tave“ bei kitus šokių aikšteles užkariavusius koverius.

Šūdų TOP 5

Diskusijos pradžioje paklausti, ar savo kūryboje rastų konkrečių pavyzdžių, kad tai, ką sukūrė – buvo „tikras š...“, pašnekovai juokėsi, jog tikrai taip.

„Top 5 net galėčiau sudaryti. Dabar viešoje erdvėje jau būtų sunku rasti tuos pavyzdžius, bet, gerai paieškojus, tikrai kažkur buvo įkelta. Visų pirma, aš mečiau muzikos mokyklą, todėl tai, ką sukūriau karjeros pradžioje, muzikaliai skamba labai prastai. Bet klausa atsirado su patirtimi. Antras dalykas – idėjų, tembrų pasirinkimas. Ten dažniausiai buvo remiksai arba instrumentiniai kūriniai. Objektyviai vertinant – neklausoma muzika. Bet čia kai iš dabartinės perspektyvos žiūri“, – šypsojosi Vaiperis.

„Kai žvelgi atgal į savo ankstesnę kūrybą, matosi pokytis, kaip tu pasaulį suvokei, emocijas, kurias jautei. Dėl to dabar jau kitaip viską vertini. Bet, pavyzdžiui, kai aš kūriau tuo metu, man niekas neskambėjo prastai, man viskas atrodė gerai. Kartais būna – užtrunka ir dvejus metus, kad suprastum, jog ta daina gal nieko gero. O kartais kitą rytą atsikeli, paklausai, galvoji: kokią čia nesąmonę sukūriau? Kurdamas dažniausiai nesijauti prastai, nes kitoje emocijoje pagauni save. Dėl to mes ir kuriame – jaučiamės gerai tai darydami“, – sakė Sauben.

Jiems antrino ir F. Venckus: „Aš, pamenu, kai pradėjau kurti jau intensyviau, nusprendžiau išleisti albumą. Ir dariau, dariau, dariau, rodžiau vadybininkams, nes jau grodavau su „G&G Sindikatu“, turėjau šiek tiek pažinčių. Visi tada taip mandagiai, gražiai sakydavo: „Gali geriau, žinai, gali geriau“. Tada, tikrai pamenu, pabaigiau tą albumą su 12 dainų, ir supratau – ten tiesiog 12 šūdų. Iki šiol to niekada niekur jų neviešinau, tik su draugais, jei susirenkam, sakau: „Norit šūdo paklausyt?“. Ir klausom visi atsisėdę, žvengiam“.

Pastarojo įsitikinimu, tam, kad daina taptų hitu, ne visada būtinas „aukštasis pilotažas“ – profesionali įrašų studija, užsienio prodiuseriai ir panašiai. Kaip pavyzdį F. Venckus pateikė grupės „Velvet“ kūrinį „Medžiai melagiai“, kuris buvo įrašytas Alytaus kultūros centre, kūrėjai jį patys sukūrė, išleido ir po to išgarsėjo, rinko milijonus peržiūrų.

„O yra dainų, kur viskas tobulai suprodiusuota ir matai – ten juk nėra jokios dainos. Man atrodo, kad tolyn nuo š... traukia inovatyvūs sprendimai, skoningas minimalizmas. Jeigu ne, tuomet koks nors pridėtas didelis garsas, netikėtos detalės. Bet visuomet yra riba, kai gali labai greitai pakvipti naftalinu. Tai tas dalykas, man atrodo, itin svarbus. Reikia kūrėjo bei prodiuserio sinergijos, santykio tarp jų, kas ir veda į sėkmę“, – teigė F. Venckus.

Profesionalus vertinimas ar nuomonė?

Paklausus diskusijos dalyvių apie tai, kiek muziką reiktų vertinti per profesionalumo, o kiek – per „patinka-nepatinka“ prizmę, Vaiperis sakė: „Galima kalbėti apie psichologinį momentą, nes kas muzika yra iš viso? Jeigu neturėtume klausos, ji nieko mumyse nesužadintų. Bet kai klausomės, kažkas pasikeičia. Tai dažniausiai – kažkokia emocija. Teigti, kad muzika yra š...? Žinoma, gali taip drąsiai sakyti, bet ar š... yra emocija? Aš sakyčiau, kad ne. Emocija yra, tarkime, kai aš jaučiuosi piktas, nepatenkintas, laimingas ir panašiai. Kiek tokių atvejų, kai per radiją išgirstate gerą dainą, ji jus įkvepia, labai jums patinka, pasijaučiate gerai, ir grįžtate namo, pasidalinate su kažkokiu kitu žmogumi ir jis sako: „Jo, nebloga, bet nu nepatinka man taip labai, kaip tau“. Tai parodo, kad mes muziką skirtingai jaučiame. Tas, kuriam daina sukelia pyktį, sakys, kad kūrinys nepatinka, kad šūdas. Aš gal paprastai žiūrėčiau tiesiog – kokią muzika sukelia emociją, taip mes ją ir vertiname“.

„Labai blogai. Grosim!“

„Bet jei mums asmeniškai kažkas atrodo šūdas, juk nebūtinai tai tolygu blogybei?“, – klausė kolegų A. Eisimantas?

„Čia tas sureikšminimas savo muzikinio skonio, galbūt, ir yra viena iš melomanų žaidimo dalių? Tai mane dažnai erzina. Tas pats būna ir su labai gera muzika, ir kalbant apie muzikinį skonį – kartais reikia šūdo, kad galėtum atskirti, kas yra gera muzika. Būna, kai tam tikrai nuotaikai susikurti tu gali klausytis „Dinamikos“ senų dainų, ar „16Hz“... Kodėl ne? Grupės „Mink taką“ vieną dainą neseniai visą savaitę klausiausi – juokingiausias gabalas pasaulyje. Šiaip neklausyčiau, bet tokia nuotaika buvo“, – atviravo „Despotin Fam“ narys.

„Labai pritarčiau, nes dažnai patys radijo stotyse susiduriame su situacija – atlikėjai kasdien siunčia kalnus naujų dainų, bet ne visas įtraukiame į grojaraštį. Ir tai nėra vieno žmogaus sprendimas, yra komanda, toks mini monitoringas. Bet tai, ką, Vitalijau, sakai – labai svarbu. Išklausai dainą ir žiūri, ar kažkokią emociją tau ji sukelia. Dabar tiksliai nebežinau, koks tai buvo kūrinys – bet prieš pasikeičiant M1 vadovybei, pamenu, ateinu pas vadovę, atnešu kažkokį lietuvišką kūrinį paklausyti, ar čia gerai, ar negerai, reikia groti eteryje, ar nereikia. Ji paklauso, sako: „Labai blogai, grosim“. Tai yra faktas – sukėlė emociją, sukėlė pamąstymus ir automatiškai žinai, jog klausytojai irgi pasidalins į stovyklas – vieniems patiks, kitiems nepatiks. Bet, svarbu, visa tai kelia emocijas“, – pritarė A. Eisimantas.

Diskusijos metu pašnekovai taip pat atvirai dalijosi ir savo asmeninėmis patirtimis apie kūrybos užkulisius, darbą su kitais atlikėjais, grupėmis. Pasakojo apie tarpusavio sinergiją, atvejus, kuomet nejauti abipusės chemijos ar nesiseka prisitaikyti prie kito kūrėjo skonio.

„Būna taip, kad ateina atlikėjas į kūrybinę sesiją ir man neatsiunčia nieko prieš tai, aš net negaliu jam pasakyti, kad neitų ar kad nežinau, ko jis tiksliai nori. Tiesiog jis ateina ir tu sėdi, paklausai, kaip jis viską įsivaizduoja... Tai tokiems atvejams esu įvaldęs tobulą sakinį: „Aš negirdžiu, kaip galėčiau šitą dainą pagerinti“, – sako Faustas.

Sauben, kuris naujai perkuria kitų atlikėjų hitus, atveju, yra kiek kitaip – pasitikėjimas atsirado po to, kai išgarsėjo su pirmosiomis pristatytomis dainomis.

„Tada pasitikėjimas atsiranda, bet kai nesi dar žinomas, turi pats sugalvoti, kaip atkreipti žinomų atlikėjų dėmesį, negali tiesiog ateiti pas juos ir prašyti: „Duokite man vokalus, aš čia sukursiu geriausią remiksą, išleisim“. Nes niekas nepasitikės. Turi jau kažkokią turėti statistiką“, – dalinosi S. Bendikas.

O ar įmanoma sukurti hitą, bet vėliau jį sugadinti pataisymais, koveriais ir panašiai?

„Tiesą sakant, kūrinį gali sugadinti nebent persisotinimas juo. Iš pradžių gali būti geras, bet vėliau ims taip atsibosti, kad neįmanoma klausyti. Bet tai nepakeičia fakto, kad jis turėjo kažką, dėl ko tapo hitu“, – įsitikinęs Vaiperis.

„Galima nukrypti nuo pradinės vizijos. Jeigu ji sukėlė vienokią emociją, o po to dar kažką prodiuseris pridėjo savo, viskas keičiasi. Tai sutrukdo kūrėjui išpildyti savo pradinį įsivaizdavimą. Bet dažniausiai užtenka tiesiog balso ir gitaros, kad žinotum, ar daina bus sėkminga, ar ne“, – sakė Sauben.

Panašų pavyzdį pateikė ir F. Venckus, kuris prisiminė naujausio Justės Arlauskaitės-Jazzu albumo kūrimo procesą. Vieną dainą, kuri jau iš pat pradžių skambėjo kaip būsimas hitas, jiedu keitė net septynis kartus, tačiau vėliau nusprendė jos į albumą neįtraukti. Kodėl? Apie tai prodiuseris papasakojo jau įsisiūbavus diskusijai.

Taip pat jos metu buvo kalbama ir apie tai, ką reiškia posakis „atiduoti dainą pianino dievams“, šiuo metu į madą grįžusį nostalgijos bumą muzikoje. Vaiperio įsitikinimu, remiksų populiarėjimas, tam tikra prasme, tėra „taikymas į žemiausią žmogaus poreikį“. Ar su tuo sutiko kiti pašnekovai?

Kitos renginio metu paliestos temos buvo ir apie nuvertintą muzikos prabangą, apie vogtą muziką ir Elvis Presley atvejį, apie dirbtinio intelekto indėlį į kūrybą. Gal būtent naujieji įrankiai bei algoritmai gali viską paversti š...?

Pilną M1 diskusijos vaizdo įrašą iš Muzikos salės galite išvysti čia: