Galerininkė Kristina Mizgirytė (34) savo gyvenimo istorijos neįsivaizduoja be gimtosios Nidos, studijų metų Bolonijoje ir Vilniaus senamiesčio, su kuriuo savarankiškai susipažino dar paauglystėje ir kuriame šiandien su šeima įsikūrė istoriniame name. Medinės XVII amžiaus jo sijos, glotniai nudailintos prabėgusio laiko, primena Nidos paplūdimiuose bangų nuskalautus pagaliukus.
Užaugote aplinkoje, kurioje visur viešpatavo gintaras: ir tėvų, Virginijos ir Kazimiero Mizgirių, namai Nidoje bei Vilniuje, ir jų įkurtos galerijos garsėja Baltijos jūros radiniais, tačiau pačios namuose tokios kolekcijos nematyti...
Smėlis, pušys ir vanduo – štai kas mane nuolat supo ir ko labiausiai pasiilgstu, jei savaitę kitą to nematau, nejaučiu, negirdžiu ir neužuodžiu. Kai kas nors klausia, kur gyvenu, nesusimąstydama atsakau, kad Nidoje. Neįsivaizduoju, kad laiką nuo gegužės iki spalio galėčiau praleisti kur nors kitur.
Užaugau ne tik tarp gintaro, bet ir tarp nuolat namuose besisvečiuojančių menininkų. Tokioje aplinkoje besiformuojantis žmogus paprastai arba palinksta į meną, arba jaučiasi juo persisotinęs ir darosi priešiškas.