Svečiuose pas Romą Zabarauską ir Ričardą Kornelijų Ražanską: apie meilę be sienų

Aktyvus LGBT judėjimo Lietuvoje dalyvis, prieš pusantrų metų parašęs knygą „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“, iš vyresniosios kartos homoseksualių žmonių yra girdėjęs daugybę istorijų apie tai, kaip sovietmečiu vienos lyties žmonių santykiai buvo baudžiami, kol prieš dvidešimt penkerius metus pakeistame Baudžiamajame kodekse nebeliko eilučių, kad tai kriminalinis nusikaltimas. Vis dėlto turėjo praeiti ne vieni metai, kad tos pačios lyties poros galėtų jaustis saugios gyvendamos po vienu stogu, kad joms nereikėtų slapstytis ir turėti dvigubų trigubų gyvenimų.

Erdvė burti draugus

Dabartiniai Romo namai Vilniaus Naujamiestyje – tai jo šeimos dovana. „Šis sostinės rajonas kelia daug gerų emocijų, nes jame užaugau. Kita vertus, tai dinamiškai besikeičianti vieta, esanti arti centro, tačiau ne tokia triukšminga. Pagaliau man, kaip kino žmogui, širdį glosto tai, kad ranka pasiekiamas kino teatras „Forum Cinemas Vingis“. Būtent ši vieta žadina pačias maloniausias asociacijas, nes ji susijusi ir su pirmaisiais pasimatymais su Ričardu. Tai buvo prieš dvejus metus, per „Kino pavasario“ atidarymo vakarą: atėjau pasipuošęs, bet jaučiausi vienišas, visi prie sienelės fotografuojasi poromis, o aš vienas... Vakarėliui baigiantis, kažkas pasiūlė eiti į dūzges ŠMC kavinėje. Ir ten prie baro pamačiau labai gražų vaikiną. Apsvaigintas „Kino pavasario“ šventės, turėjau drąsos prie jo prieiti ir užkalbinti. Pasirodo, jis čia užlėkė po darbo su draugais. Išėjome į terasą pasikalbėti ir aš jam pasakiau: „Štai mano telefono numeris, jei norėsi, paskambink – viskas tavo rankose.“ Trečią dieną sulaukiau SMS ir jaučiausi be galo laimingas... Gal po mėnesio nuo mudviejų pažinties einant iš filmo, pirmąsyk pakviečiau į svečius arbatos.“

Pasikliaudamas architekto Adomo Kondrato žiniomis ir išmone, prieš trejus metus Romas susikūrė tokį namų interjerą, kokio labiausiai ir norėjo, – kad juose atsispindėtų tai, į ką šeimininkas visa širdimi pasinėręs – kuriamą kiną ir LGBT kultūrą. Kompaktiškame namų plote porai organiškai pavyko apsibrėžti ir darbo, ir laisvalaikio, įskaitant namų kiną, ir virtuvės, ir miegamojo su vertikaliai atlenkiama lova, kuri gali ergonomiškai įsiterpti tarp spintos veidrodžių ir tampa sienos fragmentu, erdves.

„Esu aukštaūgis (198 centimetrų), tad ši ypatybė diktavo rinktis didesnę vonią. Būdamas viešas žmogus, mėgstu burti bendraminčius, todėl, galvodamas apie interjerą, niekada nepaleidau minties apie galimybę rengti vakarienes, susitikti su draugais ar su kino pasaulio žmonėmis aptarti naujus projektus ir idėjas. Stalas aštuoniems, mobilūs baldai su ratukais leidžia bute sutilpti didesniam būriui žmonių. Ne sykį esu rengęs vakarėlį visai nepažįstamiems, kurie prijaučia LGBT lygiateisiškumui, kurie galbūt patys nedrąsiai kalba apie savo seksualinę orientaciją. Tiesa, turėjau šiokių tokių nuogąstavimų dėl Ričardo: jis labiau introvertas, aš labiau ekstravertas, todėl nenorėčiau, kad mano visuomeniškumas, hiperaktyvumas jam būtų emociškai nepriimtini. Laimei, jis tai priima supratingai, remdamasis tuo pačiu jausmu „ir ko gi dėl mylimo žmogaus nepadarysi ar nepakentėsi“.

Mūsų namuose randasi vietos ir meno darbams: knygų lentyną puošia tapytojos Rūtenės Merkliopaitės dainininko Troye Sivano portretinė interpretacija, sieną – grafikos dizainerio Karolio Strautnieko kūrinys, o suskleistą lovą sienoje – mūsų bičiulio dailininko Adomo Danusevičiaus autorizuota reprodukcija „Miškiniai“ (taip žargonu būdavo vadinami Vingio parke į slaptus pasimatymus susitinkantys gėjai). Dėl tų kūrinių dvigubai džiugu, nes jų autoriai mums yra asmeniškai pažįstami.“

Bendros buities pamokos

Romas ir Ričardas jau antrus metus gyvena drauge ir šią patirtį vertina kaip unikalią daugeliu aspektų, nes iki tol nė vienam neteko gyventi poroje po vienu stogu. Vienas iš kito perėmė nemažai vienijančių dalykų, pavyzdžiui, Ričardas draugą sudomino dalį laisvalaikio leisti žiūrint serialus, Romas iš jo perėmė maisto gaminimo pomėgį, nes iki tol tam neteikė didelės reikšmės. Tiesa, ir vienas, ir kitas yra veganai, tad virtuvėje apsieinama be gyvūninės kilmės produktų.

Abu prisipažįsta esantys minimalistai ir neprisirišantys prie daiktų, kurie bendruose namuose vienas kitą erzintų. Taip pat yra pasidaliję buities darbus: Ričardas užsiima drabužių skalbimu ir švara, o Romas mieliau plauna indus: „Įdėti į skalbyklę drabužius, paskui išimti ir džiauti man atrodo kaip didelis, į kalną verčiantis kopti darbas. Prisipažinsime, buičiai abu esame tingūs, tačiau ko tik mylintys žmonės vienas dėl kito nepadaro: kai žinai, kad pusryčiai į lovą ar vakarienė grįžus iš darbo pradžiugins tavo partnerį, net ir nemėgdamas gaminti tai darai su dideliu malonumu. Gyvenimas drauge leidžia daryti išvadą, kad berniukai, vaikinai Lietuvos šeimose nemokomi buities kultūros ir estetikos, kartais stinga elementarių kasdienio gyvenimo įgūdžių, jų tenka mokytis jau suaugus. Nors esame netradiciniai vyrai, tačiau buitis, ko gero, vienintelė sritis, kuri išprovokuoja mudu su Ričardu dėl daug ko pasiginčyti, peržengti tam tikras ambicijas ir užsispyrimą.“

Romas akcentuoja, kad buvimas dviese yra visavertis tik tada, kai partneriai negožia individualių vienas kito poreikių, neslopina saviraiškos. „Kompaktiškoje erdvėje tenka mokytis prisiderinti prie kiekvieno asmeninių interesų. Mūsų namai – sykiu ir mano darbo biuras, kur rašomi scenarijai, gimsta daug įvairių projektų, komunikuojama su begale žmonių iš viso pasaulio, todėl dažnai man reikia ypatingesnės aplinkos, kad galėčiau susikaupti, kad brandindamas mintis galėčiau ratais pavaikščioti po butą. Kai Ričardas išeina į darbą, aš jau būnu „savo biure“, tačiau visada stengiuosi, kad mano darbo valandos nesitęstų visą parą ir vakare galėtume dėmesį skirti vienas kitam: kartu eitume į filmus, kokius nors renginius, susitiktume su draugais ar tiesiog būtume drauge.

Kita vertus, abu turime didelį poreikį pabūti atskirai, todėl mąstome apie tolimesnę perspektyvą kada nors įsigyti didesnius namus, kuriuose kiekvienas turėtume po atskirą erdvę. Dabar savo „vienatvę išbūname“, išeidami į balkoną ar vonią. Tačiau iš esmės reikėtų pabrėžti, kad artimas žmogus netrukdo susikaupti, pabūti su savo mintimis. Gyvenimas su Ričardu išmokė šiek tiek atsipalaiduoti nuo kasdien mane persekiojančio perfekcionizmo ir darboholizmo, supratau, kad kartais nieko neveikti yra didelis džiaugsmas ir palaima.“

Buvimas drauge – ne auka

Ričardas niekada nepritarė minčiai, kad gyvenimas poroje sietinas su pasiaukojimu, savo principų ar įpročių atsisakymu: „Niekada nieko nereikia aukoti ir aukotis, nereikia stengtis būti tuo, kuo nesi. Kad ir kokia buities rutina užklumpa, gyvenimas poroje – tai visų pirma dalijimasis: žiniomis, patirtimis, jausmais, požiūriais, įžvalgomis. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau ir gauni. Atvirumas už atvirumą.“

Romas įžvelgia, kad viešai žiniasklaidoje kalbėdami apie savo santykius žmonės stengiasi juos pateikti gražesnius, nei yra realiame gyvenime, stengiasi kurti pasaką. „Kalbant apie santykius, žodis „tobulas“ paprasčiausiai netinka, nes žmogus yra visoks: ir piktas, ir savanaudis; ir linksmas, ir geraširdis. Iki pažinties su Ričardu gyvendamas vienas sykiu jaučiausi ir vienišas, nepaisant savo didelio aktyvumo ir intensyvaus komunikavimo su pasauliu. Kaip ir profesinėje veikloje, taip ir kurdamas santykius esu perfekcionistas: arba viskas, arba nieko; arba taip, arba ne. Iki tol visi mėginimai susieti jausmus su kuo nors būdavo „arba ne“.

Pastebėjau, kad mano viešumas ir populiarumas neretai statydavo sieną: gal ir būdavo norinčių susipažinti, tačiau nedrįsdavo, o aš taip pat, matyt, nerodydavau didelių iniciatyvų. Taigi Ričardas – pirmasis mano vaikinas, su kuriuo turiu ilgalaikius santykius. Džiaugiuosi, kad jis suprato, jog esu nedalomas, nemoku ir nenoriu atskirti savo asmens nuo visuomeninės veiklos. Manau, didelį psichologinį barjerą jam teko įveikti, kad renginiuose kartu fotografuotųsi prie sienelės.

Atvirumas – aukščiau visko, todėl komiškai atrodo tie homoseksualios orientacijos vaikinai, kurie ateina į vakarėlius su „savo poniomis“, su jomis ir fotografuojasi apsimesdami, tarsi vienas kito nepažintų. Man tokia vaidyba nepriimtina, todėl esu dėkingas Ričardui, kad mane priima tokį, koks esu. Kai per kažkurį pasimatymą draugas nepabijojo viešai paimti mano rankos, pajutau, kad sutikau mylintį žmogų. Kitas jo vietoje tikrai nebūtų išdrįsęs: o gal kas mato, gal ne dabar, gal ne čia – šimtai sociumo komponentų, kurie būtų stabdę parodyti jausmus. Atrodytų, tai maži dalykai, bet jie juk ir kuria santykių esmę.“