Jenny LIND (1820–1887), vadinama švedų lakštingala, buvo tokia populiari, kad ir šiapus, ir anapus Atlanto visi sirgo lindomanija: vieni brovėsi į jos koncertus, kiti pirko daiktus su jos portretukais.
BŪNA IR TAIP. Lind galėjo sutraukti daugiau žmonių už Lady Gagą, tik anuomet nebuvo dainuojama stadionuose. Megažvaigžde ją pavertė unikalus sopranas ir tai, kad scenoje ji nevartė akių, neieškojo gražių pozų, dainuodavo kaip vaikystėje, kai jos klausydavo tik katė. Europiečiams to pakako, o amerikiečiai ją garbino dar ir dėl to, kad švedė labdarai skirdavo tiek pinigų, kiek kitos garsenybės net negaudavo.
AŠARŲ JŪRA. Frances Cavanah knygelė „Jenny Lind ir jos klausanti katė“ – ne pasaka, o vienatvės istorija. Mama, dukters gimimo liudijime vietoj tėvo pavardės palikusi brūkšnį, neturėjo laiko Jenny, nes su mokinėmis dirbo namuose. Mergaites atvesdavo guvernantės, ir viena jų, tarnavusi Karališkojo operos teatro primabalerinai, išgirdo dainuojančią Jenny.