Toks pasisveikinimas iš vėžių išmuštų ne vieną „Terminatoriaus“ gerbėją, manantį, kad kiborgas yra šalta bejausmė mašina. Bet realybė visai kitokia ir kiborgai jau vaikšto tarp mūsų – tai eiliniai žmonės, dėl šiuolaikinių technologijų atsikratę negalių ir įgiję dar daugiau gebėjimų. Tokia yra ir knygų autorė amerikietė Rebecca KNILL.
Savo istoriją Rebecca papasakos lietuviams inovacijų ir technologijų festivalyje LOGIN, vyksiančiame rugsėjo 24–25 dienomis. Tiesa, dėl koronaviruso pandemijos Rebecca festivalyje dalyvaus nuotoliniu būdu. O anksčiau net tai būtų buvę neįmanoma: Rebecca gimė turėdama klausos negalią ir ši vis progresavo, kol įprasti klausos aparatai neką bepadėjo. Ir tada ji tapo kiborge – Rebeccos galvoje buvo implantuotos 32 kompiuterio plokštės, kurios ne tik grąžino klausą, bet ir transliuoja garsą iš įrenginių tiesiai jai į smegenų centrą.
Klausos implantai – invazinė technologija. Lengvai jiems pasiryžote? Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?
2003-iaisiais nusprendžiau implantus susidėti į vieną ausį, o 2009 metais – ir į antrą. Pirmą kartą buvo sunku tam ryžtis, nes tuo metu per procedūrą būdavo sunaikinama visa, kas likę iš natūralios tavo klausos. Net ir šiandien klausos implantų sėkmė priklauso nuo individualaus atvejo, o prieš keliolika metų tikimybė, kad po procedūros suprasi sakomus žodžius, tebuvo 50 procentų. Tai išties buvo rizikinga.
O dėl pokyčių... Tiesą sakant, mano gebėjimai prieš tą procedūrą nebuvo riboti – tiesiog viską dariau kitaip, visuomet rėmiausi vaizdu. Didžiausias pokytis mano gyvenime – galimybė naudotis telefonu, o ne gestų kalbos vertėju per konferencijas darbe.
Vienoje didžiausių pasaulyje konferencijų TED užsiminėte, kad absoliuti tyla gali kelti priklausomybę...
Aš kasdien laukiu, kada išjungsiu savo procesorių ir taip atsijungsiu. To trokštu kaip nuo šokolado priklausomas žmogus trokšta šokolado. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę atsijungti. Žinoma, kompiuteris veikia, kai dirbu ar einu į miestą pasilinksminti. Tačiau mėgstamiausia dienos dalis – grįžus namo atsijungti ir pasimėgauti tyla. Tai labai atpalaiduojantis ir išlaisvinantis jausmas, lyg batus nusispirti po ilgos dienos.