Sveikos atvykusios į „tuštybės“ mugę! Su šypsena :)

Taaaip, tai buvo vienas tų košmariškų rytų, kai visa moteriškąja esybe suvokiau, kad visiškai neturiu kuo apsirengti. Ištikta isteriško pykčio, vieną po kito iš spintos traukiau drabužius ir svaidydama juos po visą kambarį koneveikiau save, kokia buvau kvaiša tekėdama už „suknisto“ kompiuterių programuotojo. Būtų koks koncerno generalinis direktorius ar seimūnas, gal bent „Versace“ rankinę nupirktų (kad nebūtų gėda į oficialius vakarėlius vestis). O tasai mulkis tik pasiūlo pasižiūrėti apatinio trikotažo nuotraukų internete, ir visas džiaugsmas.

Tiesą sakant, iš dalies jį netgi suprantu. Kokių galų „investuoti“ į mano grožį, jei nuo begalinio spoksojimo į kompiuterio monitorių (ech, kad taip į mane!) jau baigia apakti. Bet aš su tokiu atsainumu tikrai nesitaikstysiu. Nesulauks!

Apie programą „Uždaryti“

„Ko čia purkštauji nuo pat ryto,“ – nusivalė nuo internetinių įdomybių aprasojusius akinius partneris. „Kam tau tas „Versace“?… Tu man ir taip graži. Natūrali. Be to, trintas džinsas atrodo labai bohemiškai ir stilingai,“ – pasitaisė pižamos, kurios etiketė, nusitrynusi jau gal prieš pusšimtį metų, apykaklę ir vėl nugrimzdo į virtualią savo tikrovę. Aha… bepigu jam šitai sakyti. Juk jo nevarsto paniekinami kolegių žvilgsniai, kai jis velkasi odinį švarką, ant kurio gėdingai šviečia „LEE CHANG made in China“ (niekaip netelpa galvoje, kodėl kinai lipdo tokias ryškias etiketes).

Realioje visuomenėje visai kitas gyvenimo pulsas. Nepatikus vaizdeliui, mygtuko „Close“ kaip kompiuteryje čia nepaspausi. Pačiu geriausiu atveju gali uždaryti drabužių parduotuvės, kurios etikečių kainos pasirodė neįkandamos, duris. Kodėl sakau etikečių? Nagi todėl, kad tik jos suteikia daiktui solidumo ir vertės. „Louboutin“ bateliai, „Calvin Klein“ trumpikės, „Dolce&Gabbana“ kostiumėlis… Girdite, koks didingas žodžių skambesys?! Et, tik pasvajoti…

Vis dar tąsoma rytinių nervų konvulsijų, sukandusi dantis įsispraudžiau į minėtuosius „stilingai“ trintus džinsus, kurių etiketę kažkada kruopščiai nulupau, kad „prasta kilme“ akių nebadytų, ir nukabinusi nosį it būčiau prislėgta viso pasaulio nelaimių iškėblinau į darbą.

Firminių etikečių burbulas

Vos išėjusi į gatvę, kaktomuša susidūriau su skaudžia realybe. Tiesiog prislėgė, pribloškė, užgožė… garsių etikečių jūra. Štai priešais, gracingai kaukšėdama prabangiais aukštakulniais, tipena ori dama. Dar nespėjusi užuosti jos „Chanel“ kvepalų aromato, aprangos stilių iškart atpažįstu: J. Statkevičiaus braižas. Va, čia tai bent etiketė, kad ją kur! „Tikriausiai kokio didžio žmogaus, turinčio gerą „pinigų plovimo fabrikėlį“, žmona, – padarau išvadą pavydžiai lydėdama akimis. – Hm, o gal verslininkė?… Neee, per daug mažais žingsneliais vaikšto.“ O štai ten, išdidžiai pakėlusi riestą nosytę, liuoksi mergaičiukė, tikriausiai iš prestižinės gimnazijos – ant kaktos švieste šviečia užrašas „Miss Sixty“. „Įdomu, kiek jos rūpestingi gimdytojai yra „investavę“ į jos stiliuką,“ – sarkastiškai paslapčia palingavau galvą. Tuo metu visai pro pat nosį prapleveno alyvinis „Marc Jacobs“ šalikėlis, šiek tiek toliau saulėje švystelėjo „Guccy“ akiniai, nuplazdėjo „Prada“ lietpaltis…

Su neapykanta užmečiau akį į pavandenijusių spalvų šalikėlį, gamintą kažkokiame Turkijos pusrūsyje ir lenkišką netikros odos rankinę. Gerklėje tarsi ašaka įstrigo. Ir joks pasaulio mokslininkas man neįrodys, kad svarbu ne išvaizda, o intelektas!

Etikečių hierarchija

„Liaukis. Neimk į galvą. Etiketė nieko nereiškia,“ – bando mano širdies skausmą numaldyti bendradarbė (ir nuo naujo savo „Desigual“ sijono atsainiai nubraukia pūką). „Žinai, kažkur girdėjau, kad pas mus etiketės netikros, pagamintos kokiame nors Šančių rūsyje. Taip sakant, specialiai trečiosioms šalims.“ Trečiosioms ne trečiosioms, koks skirtumas. Esmė, ne kur pagaminta. Svarbiausia, kad etiketė akivaizdžiausiai liudija apie priklausymą arba nepriklausymą supermoterų luomui. Tiesą sakant, etikečių hierarchija griežtai reglamentuota. Pagal brangumą ir prabangumą jos skirstomos taip: „tiesiog“ etiketės, „kietos“, labai „kietos“ ir „elitinės“. Kurios kuriai kategorijai priklauso, aiškinti manau, nereikia. Tikra moteris tai jaučia intuityviai.

Akivaizdus pavyzdys

Jei pažvelgsite atidžiau, pastebėsite, jog etikečių hierarchijos paisoma visur: darbe, teatre, paplūdimyje ir ypač sporto klube. Atvirai kalbant, nesunkiai pastebėjau vieną dėsningumą: kuo garsesnės etiketės, tuo dažniau jų savininkės renkasi spinteles matomesnėje persirengimo kambario vietoje. Pavyzdžiui, klube, į kurį periodiškai užsuku „pagąsdinti“ savo riebalų ląstelių, jau seniai nusistovėjo nerašytos taisyklės. Moteriškaitės, kurios sporto aprangą atsineša „Maximos“ maišeliuose ir savo supermoters įvaizdžiui patvirtinti neturi jokios tinkamos etiketės, persirengimo spinteles renkasi nuošaliausiuose, mažiausiai apšviestuose kampuose. Damos firminėmis etiketėmis save gerbiančios moters pozomis klesteli į patį centrą. Yra ir viena grakšti blondinė – tikra sporto klubo pažiba. Kai ji įeina į persirengimo kambarį, visos pagarbiai nuščiūva. Išpuoselėtomis rankomis atsainiai mesteli ant suolelio „Adidas“ krepšį, iš jo išsitraukia dar penkiolika mažesnių „Adidas“ krepšelių… Netgi ant jos kelnaičių ir plaukų gumyčių užrašyta „Adidas“. Garbės žodis, pati mačiau. Kai toji „Mis Adidas“ išeina į salę, visos lietuviškos medvilnės marškinėliais apsitempusios personos akimirksniu pagarbiai prasiskiria į šalis. Štai kokia mistinė firminių etikečių galia!

Visiškai griežtai

Moteris, be jokios abejonės, neverta supermoters vardo, jei…

• • nežino, ką reiškia raidės, pavyzdžiui, D&G;
• • aukštakulnius buvo apsiavusi tik per mokyklos išleistuves ir savo vestuves;
• • nemoka nuslėpti, jog palaidinę garsia etikete iš tikrųjų pirko ne prestižiniame butike, o išparduotuvėje;
• • prikelta naktį negalėtų išvardyti bent trijų garsių mados namų pavadinimų.

Apsisprendžiau!

Užgraužta nevisavertiškumo kompleksų, galiausiai griežtai apsisprendžiau: ir aš pagaliau privalau tapti supermoterimi. Vos tik sulaukiau algos, išsiruošiau į etikečių medžioklę. Tiesa, į viečiukes, kur puikuojasi elitinės etiketės, užsukti pritrūko drąsos. Pamaniau, kad „kietų“ etikečių kategorija irgi neblogai.

Tikėdamasi pataisyti savo įvaizdį, peržengiau vienos tokios parduotuvės slenkstį. Ir ką sau manote – ji kaip avilys zvimbia nuo tokių pat medžiotojų kaip aš. Tarsi klonų: nei vardų, nei veidų, vien etiketės. Tą akimirką pamaniau, kad visai nenoriu būti dar viena klonuotąja, vien dėl etiketės, galbūt netgi netikros, o pagamintos specialiai trečiosioms šalims. Geriau vaikščiosiu su „tiesiog etiketėmis“, kurios didingumu bent jau neužgoš mano asmenybės. Bala nematė!