Sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas Artūras Sujeta: „Namuose – ne taisyklių reikia, o pavyzdžio ir meilės“

Kokių gi sąsajų radote tarp šių sričių?

Nuo vaikystės sportuoju. Prisiliesti prie įvairių sporto šakų teko dar sporto mokykloje, vėliau dešimt metų atidaviau sunkiosios atletikos varžyboms, esu dukart sporto meistras. Dalyvauta ne viename jėgos trikovės čempionate, todėl sportas labai tikslingai mane nuvedė į Lietuvos sporto universitetą. Turiu reabilitacijos bakalauro, taikomosios fizinės veiklos magistro ir daktaro laipsnį. Mano disertacijos tema buvo – kalorijų ribojimo poveikis kognityviniams žmogaus gebėjimams ir širdies bei kraujagyslių sistemos autonominiam atsakui.

Kalorijų apribojimas tiesiogiai veikia galvos smegenų kognityvinius gebėjimus. Gali juos net pagerinti. Žmonėms atrodo, kad ribojant kalorijas vienintelis tikslas yra sulieknėti. Ne, jei priaugti kilogramai keičia kraujo rodiklius – didina cholesterolio kiekį, kemša kraujagysles, apsunkina kvėpavimą ir judėjimą, vadinasi, trumpina gyvenimą. Tada reikia keisti mitybą – ir toli gražu ne dėl grožio standartų. Būdamas penkiasdešimties nori jaustis kaip trisdešimtmetis ar kaip septyniasdešimtis – tau rinktis.

Paprastai žmonės tokių mokslų imasi, įveikę asmeninius klystkelius – svorio kaitą ar priklausomybes.

Ar kada gyvenime rūkiau ir vartojau alkoholį? Aišku! Nematau prasmės kurti šventojo įvaizdžio. Tarkime, aš buvau priaugęs svorio. Dabar esu mažiausiai penkiolika kilogramų lengvesnis nei prieš metus. Bet antsvorį numečiau, nes atsirado noras vėl bėgioti – pasidariau kelias svarbias išvadas, susidėliojau prioritetus. Neseniai sunkiai susirgau plaučių uždegimu – labai ilgai sveikau. Tai irgi padėjo atsirinkti, kas išties svarbu: bėgioju bent po kelis kilometrus per dieną, sporto klube lankausi dukart per savaitę.

Kiek dabar mokslinės veiklos jūsų gyvenime? Dėstote?

Tik antri metai, kai aktyviai nebedėstau universitete. Bet nuolat skaitau paskaitas mitybos, sportinio darbingumo, net tam tikrų priklausomybių temomis. Pavyzdžiui, kaip sportas ir fizinis krūvis gali padėti sumažinti elektroninių cigarečių vartojimą ir apskritai rūkymą. Bet man buvo įdomu nuo akademinės veiklos labiau atsigręžti į praktinę: dabar įmonėje „Gym+“ dirbu asmeninių trenerių vadovu, o maisto papildus gaminančioje įmonėje „Sapiens“ esu produktų vystymo vadovas. Abu darbai glaudžiai siejasi su mano moksline veikla.

Jūs lyg ir nelabai atitinkate tipiško mokslininko įvaizdžio...

Gal toks mano rinkodaros sprendimas (juokiasi). Juk įdomiau klausytis žmogaus, kuris neatrodo ir nedėsto kaip tipiškas mokslininkas, nevilki nuskalbto laboratorijos chalato. Bet per ketverius bakalauro, dvejus magistro ir penkerius daktaro studijų metus – iš viso vienuolika metų – tikrai užtektinai sėdėta prie kompiuterio, laboratorijoje ar darant kardiogramas bei analizuojant tyrimus.

Mokslas iš mano gyvenimo niekur nedingo. Susikūriau rutiną: atsikėlęs anksčiau, stengiuosi paskaityti. Gal kvailai skamba, tačiau man svarbu perskaityti bent dešimt puslapių knygos ar kokį mokslinį straipsnį – lyg ir nedaug, bet, pasirodo, gan sunku tai daryti nuosekliai. Paskaitau, nusiraminu, išgeriu kavos, tada dukra ir žmona keliasi, visi ruošiamės į darbus, darželį. O vakarais, po darbo grįžęs namo, sėdu paskaityti apie naujausius tyrimus, pastudijuoju kelis „Nature“, „Cell“ žurnalų straipsnius. Tai neleidžia pamiršti dalykų, kuriuos nešiojuosi galvoje.

Kiek mokslo žinios kinta? Ir kiek mokslininkai dar visko neatradę?

Bent jau mano sritis kinta nuolatos. Pavyzdžiui, ne taip seniai dar daug ko nežinojome apie polifenolius, kurie itin svarbūs saugantis nuo onkologinių ligų. Į akiratį grįžta ir badavimas – jo poveikis vis daugiau tiriamas nagrinėjant įvairias onkologines ligas. Ir atrodo, kad badavimas daug pranašesnis nei ketogeninė dieta, kuri gali padėti, o gali ir reikšmingai sutrumpinti gyvenimą.

Norite pasakyti, kad badavimas sveikatina?

Jis gali veikti ir labai neigiamai, jeigu badauji savamoksliškai: tavo žaizdos gis lėčiau, imunitetas suprastės ir gali mirti. Bet vien šiemet bent dešimt labai stiprių mokslinių žurnalų yra publikavę naujausius tyrimus apie tai, kad tam tikros periodinės pasninkavimą ir badavimą imituojančios dietos veikia. Paaiškinsiu paprastai: onkologinė liga – tai nesustabdoma ląstelių proliferacija, kai jos mutuoja ir dauginasi. Kai žmogus badauja, kūnas pasiekia tam tikrą optimizacijos būklę – pradeda taupyti energiją, paskirsto resursus, prie pokyčių prisitaiko smegenys ir kraujotaka. Tačiau vėžinės ląstelės, ačiū Dievui, smegenų neturi. Jos ir toliau dauginasi. Tyrimai rodo: kai kūnas yra optimizacijos būklės, tiek prieš chemoterapiją, tiek jos metu vaistai lengviau atakuoja vėžines ląsteles. Ir tai leidžia medikams geriau pritaikyti vaistus, sumažinti šalutinius poveikius – pykinimą, vėmimą. Tik nereikia saviveiklos – tam yra gydytojai.

Velniop siunčiu visokius influencerius bei liaudies gydytojus, kurie socialiniuose tinkluose pradeda mokyti sveikatos, mitybos ar stumdo neaiškius papildus.

Jūs kategoriškas?

Ne, bet mokslas tam ir yra, kad neklaidžiotum patamsiais ir nebūtum blaškomas abejonių. Todėl kai internete atsiranda kokia mitybos „specialistė“ – dvidešimties metų, turinti riestą subinę ir daug sekėjų instagrame, – man tai visada atrodo juokinga ir graudu. Ji dar net jokių mokslų nėra baigusi... Antras dalykas: ne internete reikia ieškoti gelbėtojų nuomonių, o kreiptis tiesiogiai į specialistus. Moksliniai faktai gali būti paneigti tik geresniais moksliniais faktais. Tuo aš tikiu. Ir velniop siunčiu visokius influencerius bei liaudies gydytojus, kurie socialiniuose tinkluose pradeda mokyti sveikatos, mitybos ar stumdo neaiškius papildus.

Jums yra tekę keisti nuomonę dėl kokio nors maisto produkto ar sveikatinimosi teorijos?

Aišku! Kad ir maisto saldikliai. Prieš kokius septynerius metus ir pats paskaitose sakiau, kad gal ir nieko blogo jie nedaro. Dabar... Ir dabar tvirtinu, kad cukrus dideliais kiekiais mus tikrai greičiau žudo, tačiau šiandien jau žinome, kad saldikliai – aspartamas, ciklamatas, stevija, neotamas ir dar daug kitų – gali daryti neigiamą poveikį sveikatai. Tuos pokyčius parodo tik ilgalaikiai tyrimai. Su saldikliais gyvename dar visai neilgai. Todėl tik ištyrus kartą, kuri gimė jau saldiklių eroje (prieš maždaug dvidešimt metų, kai ir į ledus, ir į kepinius pradėta gausiai dėti saldiklių), bus galima turėti objektyvius tyrimus ir daryti išvadas.

Viena didžiausių blogybių, kurių bandau išvengti, – nenoras ir negebėjimas priimti naujų faktų, kurie pakeistų tavo nuomonę. Deja, akademinėje bendruomenėje teko pastebėti, kad yra dėstytojų, užsilikusių prie vienos tiesos. Taip atsiranda dogmų, kyla pyktis... Plačiame biomedicinos moksle mityba ir judėjimas inicijuoja ypač daug pokyčių. Galiu duoti kairę ranką nukirsti, kad jeigu nejudėsite, prastai maitinsitės, net su pačiais geriausiais, milijardus kainuojančiais vaistais nenugyvensite viso gyvenimo kokybiškai. Visuomenėje formuojamas tam tikras turtingo žmogaus įvaizdis. Bet lyginu save, koks buvau prieš penkerius metus: dabar turiu lygiai tą patį finansinį stabilumą, esu laimingas, bet jaučiuosi daug turtingesnis, nes turiu dar daugiau žinių, mylinčią šeimą, esu sveikas, aktyvus – visa tai mane daro morališkai turtingesnį.

Kokios taisyklės galioja jūsų namuose?

Griežtos taisyklės namuose turbūt veiktų priešingai nei tavo lūkesčiai. Daug svarbiau pavyzdys, todėl šiemet su dukra ir žmona pradėjome dažniau eiti į šalia namų esantį stadioną ir ten žaisti futbolą. Aš dar padarau prisitraukimų, parodau dukrai. Kelis vasaros mėnesius visa šeima važinėjome po įvairius Lietuvos miestus ir muziejus. Ne vien prisiminti, kaip vystėsi ir keitėsi mūsų valstybė, – tiesiog pabūti kartu, daug vaikščioti, kalbėtis. Man svarbu, kad vaikas matytų tėtį ne ant sofos alų maukiantį.

Be to, namuose tikrai ne vien salotų lapus graužiame – valgome įvairų, sveiką maistą. Bet nieko gero nebūtų, jei grįžęs pulčiau kritikuoti pyragą iškepusią žmoną ir aiškinti, kad valgyti tokius dalykus – nesveika. Čia jau būtų ne namai ir ne gyvenimas. Namuose – ne taisyklių reikia, o pavyzdžio ir meilės.

O dukrai leidžiate traškučių ar limonadų?

Vaisvandenių – nelabai, o traškučiams turiu kelis filtrus – kad nebūtų daug cukraus, dažiklių ir kokosų ar palmių aliejaus, nes tie dalykai sukelia baisias ligas. Rūpintis savimi pirmiausia reikia pačiam: kai einu apsipirkti, į tokius pavadinimus kaip „ekologiškas“ žiūriu itin atidžiai, nes sudėtyje galima rasti ir nelabai gerų dalykų. Suprantu, kai žmogus atbėga į parduotuvę, su už rankovės tampančiu vaiku, – jis tikrai neturės laiko tyrinėti mažų etikečių. Griebs tai, kas pigiau, pažįstama, kas gražiau ar brangiau įpakuota, priklausomai nuo savo galimybių. Bet aš stengiuosi bent septynias iš dešimties etikečių perskaityti. Dar mėgstu apsilankyti turguje, iš tikro ūkininko nusipirkti vištienos ir kiaušinių, iš sodybos parsivežti natūralių obuolių, uogų.

Ką kaip mokslininkas patartumėte žmogui, norinčiam gyventi sveikiau?

Negerk alkoholio dažniau nei kas dvi savaites. Dar geriau – kas mėnesį. Nerūkyk. Įtrauk į kasdienybę fizinę veiklą: bent septynis tūkstančius žingsnių per dieną nueiti, nubėgti, nuvažiuoti dviračiu, nors – nušliaužti... Juokingiausia ir kvailiausia, kai žmogus iki sporto klubo keturis šimtus metrų važiuoja automobiliu. Kam, jei paskui ant bėgimo takelio tuos keturis šimtus metrų vis tiek turės nubėgti? Eik pėsčias – iki parduotuvės, sporto klubo ar kavinės. Stenkis vartoti kuo natūralesnį maistą – daržoves ir vaisius. Mėsa neturi būti mitybos pagrindas. Venk perdirbtos mėsos – dešrelių, dešros. Gal kartą per mėnesį nieko baisaus – bet ne kasdien.

Mylėk save. Mažiau skaityk blogų žinių. Geriau išbandyk meditaciją, jogą ar kvėpavimo pratimus. Jei tau, kaip ir man, dabar madingą mindfulness meditaciją atstoja pasivaikščiojimas gamtoje – stokis ir eik. Žiemą mėgstu pasiimti atostogų ir kokią savaitę eiti aplink Kauno marias – ten tiek daug gražių vietų, skardžių. Kai dukra paaugs, būtinai keliaus kartu. Su žmona dažnai, net ir spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui, einame pasivaikščioti – pats geriausias poilsis. Paprasti ir visiems žinomi mano patarimai, ar ne? Tik juos kartkartėmis pačiam sau reikia priminti – kad nepasimirštų.