Sveikstantis Giedrius Drukteinis pasidalijo atviru laišku: siunčia linkėjimus iš palatos

Penktadienio popietę G. Drukteinis socialiniuose tinkluose pasidalijo atviru laišku, kuriame kalba apie savo išgyvenimus būnant komoje.

„Linkėjimai iš sveikstančiųjų palatos! Taigi, po ilgų sapnų ir vizijų, atkuriančių tą lemtingą dieną, galiausiai subrendo tekstas apie mano pokalbį su pačiu Jėzumi! Vis dėlto, kad ir kaip besistengiau, prasminga ir itin humanistinė pradžia vis tiek pavirto į neįtikėtino žiaurumo pabaigą (tad tiems, kas įžvelgs prasmę jo pirmojoje dalyje, patariu – ties ja ir sustokite!)“, – su savo paskyros sekėjais sveikinosi žurnalistas.

Ilgame tekste vyras prabilo ir apie plačiai aptarinėjamą „tunelio“ sampratą bei susitikimą su Jėzumi.

„Taigi, kai Haris Mackevičius, kadaise taip pat pergyvenęs infarktą, manęs paklausė „ar buvai tunelyje?“, iš pradžių pagalvojau, kad mūsų šalyje yra mažiausiai dar vienas asmuo, žinantis, kas tai yra. Visgi, kaip pasirodė, Holivudo sukurtas „tunelio“ stereotipas itin gajus visame pasaulyje, ir, pasirodo, ten turėję reikalų gausybė žmonių, netgi tokie beraščiai smirdžiai kaip Diego Maradona – ir tas per „tunelį“ ėjęs!

Nepaisant jo tiesioginio priepuolio nuo narkotikų ir jo liaupsių komunizmui – žėk, net ir bolševikai neturi versijos, kas egzistuoja ten anapus, tad ir jiems tenka remtis Bažnyčios doktrinomis, prieš kurias tiek kovota! Nes, kaip sakoma, „krentančiame lėktuve ateistų nebelieka“. Ir tai mūsų maža pergalė – Diego Maradonos terminologija kalbant, „vienas – nulis“.. Taigi, kas yra tas „tunelis“, ir kaip atrodo buvimas jame? Holivudas tai parodo labai paprastai – herojus gerai apšviestu koridoriumi tvirtu žingsniu žengia link kažkokios ryškios šviesos šaltinio. Jis, žinoma, apsirėdęs madingais ir švariais drabužėliais, ant rankos puikuojasi nepigus laikrodis, ant kanopų – išblizginti kamašai... Beje, apie tai, ar galime ką nors materialaus pasiimti į pomirtinį gyvenimą, diskutavo jau Bažnyčios Tėvai (pavyzdžiui, vestuvinį žiedą ar, dapustim, savo vestuvinių nuotraukų albumą?) ir priėjo tvirtos išvados – NE. Vadinasi, tai nėra, o ir negali būti „ėjimas koridoriumi“ apsitaisius „Brooks Brothers“ ryzais ir aksesuarais, kad ir kaip norėtųsi.

Be to, toks materialistinis įsivaizdavimas tiesiogiai konfliktuoja su pačia nemirtingos sielos koncepcija (bent jau krikščioniškose doktrinose). Į klausimą, kaip atrodo pomirtinis gyvenimas ar bent jau perėjimas į jį, jau daug amžių bando atsakyti ne tik religija, filosofija, menas, bet netgi kinematografas (tipo, serialas „Lost“) ar riapo dainininkai! Tačiau Bažnyčios Tėvai savo laiku išvedė unikalų paaiškinantį silogizmą, pagrįstą vienui vieninteliu klausimu – „o kas iš esmės yra šiandieninis gyvenimas, palyginti su diena, likusia iki Tavo gimimo?“ Ir tai (peršokus ilgus ir gana prasmingus išvedžiojimus) mus priveda prie paprastos išvados – visas mūsų gyvenimas yra „gyvenimas tunelyje“ (jei tai norite tai vadinti) ir kiekviena akimirka – tai bendravimas su tuo, kas mus tame „tunelyje“ pasitiks.

Tik pagalvok pats! Rašytojas Herbertas Wellsas kadaise sakė: „žmonės kvaili, nes siekia žvaigždžių, tiesiog užmiršdami, kad svarbiausia žvaigždė visoje Visatoje – tai Žemė!“ Mes ieškome Dievo, nors Jis visada sėdi šalia mūsų. Nori išvysti Dievą? Pažvelk į šalia sėdintį žmogų. Nori pabendrauti su Jėzumi „tunelyje“? Pabendrauk su šalia sėdinčiu žmogumi. Nori, kad Dievas padarytų Tau ką nors gero? Padaryk gero Jam pačiam – šalia sėdinčiam žmogui. Nori, kad Dievas Tau nusišypsotų? Nusišypsok šalia sėdinčiam žmogui. Nori įveikti Šėtoną? Tai ir nesielk kaip Šėtonas. Mes baiminamės Šėtono žabangų, kaltiname Dievą neveiklumu arba abejingumu, visiškai užmiršdami tai, kad mes patys ir esame dievai, ir mes patys esame velniai – ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip Dievas ar Šėtonas elgsis su mumis. Solženicynas jau kažin kada rašė: „Mes prisimename Dievą tik tada, kai mums blogai, ir beveik niekada, kai mums viskas gerai.“

Štai kodėl žmonės manęs ir klausia, kaip atrodo tas „tunelis“, nes jiems norisi išgirsti apie tai kažką egzotiško ir originalaus. O nieko originalaus ten juk net ir negali būti. „Tunelis“ – juk tai Jūs visi!

Aš nežinau, su kuo aš jame bendravau. Galiu tik nujausti, kodėl Jis pasiuntė mane atgal – greičiausiai tik todėl, nes aš pats to norėjau. Taip, Jis buvo panašus į Ostapenką viršutine veido dalimi ir į graikų dainininką Demisą Roussosą – ir spėju, kokia galingą juoko bangą tai gali sukelti! – nes to nori pats Šėtonas: argi nesmagu pap**davoti Ostapenką, durnelį tą? Bet tame juk ir glūdi visas sunkumas paaiškinti, kaip atrodo tas „tunelis“. O juk senovės išminčiai jau kažin kada sakė: „Jei nori pažinti kitus, pirmiausiai pažvelk į save!“

Beje, visose tose klejonėse kažkaip manęs visai nenustebino vienas paprastas faktas – tai, kad Jėzus (Ostapenka-Roussosas) kalbėjo tarsi senovine lenkų kalba, pareikšdamas man, pvz., tokią frazę: „Day, ut ia pobrusa, a ti poziwai“ (šiuolaikine lenkų kalba ta pati frazė skambėtų „daj, niech ja pomelię, a ty odpoczywaj“) – ką tai reiškia, susižinosi pats, jei labai jau norėsis. Kodėl Jis kalbėjo ne savo gimtąją aramėjų ar senovine hebrajų? – paklaustų sunerimęs Biblijos istorijos žinovas lietuvis, gal net nedrąsiai ir apie lietuvių kalbą pagalvojęs (kaip ne kaip – artimiausia sanskritui!)".

Visą Giedriaus Drukteinio pasakojimą skaitykite jo socialinio tinklo paskyroje.