Jis suvaidino per 220 filmų kine ir televizijoje, sukūrė per pusšimtį teatro vaidmenų, buvo vedęs tris kartus, išleido dvi memuarų knygas – štai toks prancūzų kino legendos Michelio PICCOLI (1925–2020), prieš porą savaičių atsisveikinusio su mūsų pasauliu, gyvenimo kraitis. Tėvynainiai jį vadino ir šventuoju monstru, ir artistu, kurio humoro jausmas buvo geriausias iš visų.
Pasitikdamas 90-metį, prancūzų kino grandas šmaikštavo: „Mano motina mirė sulaukusi 98-erių, turiu didelį sportinį interesą ją aplenkti...“ Michelio Piccoli lenktynės baigėsi šių dviejų skaičių pusiaukelėje. Prieš penkerius metus parašytoje (talkinant geriausiam jo bičiuliui, buvusiam Kanų kino festivalio prezidentui Gillesʼiui Jacobui) autobiografinėje knygoje „Gyvenau savo svajonėmis“ prisipažįsta, kad santykis su tėvais nebuvo itin šiltas. Vienturtis Paryžiaus muzikų – pianistės ir orkestro trečiojo smuiko – sūnus buvo auklėjamas buržua dvasia, gana uždarai, nelepinamas dėmesio, kaip pats sako, visada jautėsi esąs „pakaitinis sūnus“, nes dar vaikystėje matė nenumalšinamą motinos širdgėlą ir nuolat girdėjo nevalingai kartojamus jos žodžius: „Tavo broliukas, tavo broliukas...“ Taip motina kalbėjo apie pirmagimį, kuris mirė vos atėjęs į šį pasaulį. „Tamsus šeimos gedulo šešėlis ir jausmas, kad esu tarsi vyresniojo brolio pakaitalas, kaip kokie vaiduokliai mane lydėjo visą gyvenimą.“