Šventinė gruodžio mėn. „Laimė“ – apie perfekcionizmą, (ne)geras mergaites ir Kalėdas be streso

Šventės nekaltos dėl to, ką su jomis padaro žmonės, ir Kalėdos gali būti jei ir ne tokios nerūpestingos kaip vaikystėje, tai bent kur kas ramesnės, nei mėgina primesti aplinka. „Jokios karštinės nėra – yra mėginimas švenčių proga prakišti ne tik užsigulėjusias prekes, bet ir meditacijos ar terapijos seansus, stresą švelninančius ir miegą gerinančius preparatus ar arbatytes, galų gale – dovanų popierių, nesukelsiantį problemų. Bet tai – visu tuo prekiaujančių žmonių bėdos. Ne jūsų. Neleiskite jų paversti savosiomis“ („Ramių Kalėdų“, p. 140).

O kas atsitinka, kai norime žūtbūt apsiversti per galvą ir siekiame tobulumo? Štai tokio kalėdinio atviruko, kokį aprašo parfumerijos apžvalgininkė Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė: „Nepriekaištingai sutvarkyti namai, kuriuose ant prašmatniai padengto stalo garuoja tinklaraščio įrašo vertas maistas, atviruko verta kalėdinė eglutė su elegantiškai supakuotomis dovanomis, šventiniais rūbais pasipuošusi šeima, aristokratiškai besielgianti prie kalėdinio stalo, už lango krintant purioms snaigėms ir pildantis slapčiausiems troškimams. Imbierinių sausainių, karšto vyno ir spygliuočių sakų kvapai, tvyrantys ore skambant nostalgiškai kalėdinei muzikai. Idiliškai tobulos Kalėdos...“ („Aromatai gruodžiui sutramdyti“, p. 82)

Tačiau realybėje gruodį neiškrinta sniegas, dovanos perkamos paskutinę minutę, tvarkos namuose nepriekaištingumas tampa tolerancijos klausimu, šeimos sudėtis ar šventinės nuotaikos neatitinka privalomojo atviruko standarto, o darbo vakarėlyje nė iš tolo neprimeni šokančios karalienės... Galiausiai virsti žėrinčiu trapaus stiklo žaisliuku ant lemputėmis žaižaruojančios eglės Rotušės aikštėje ir meldiesi, kad gruodis greičiau pasibaigtų. Pažįstama, tiesa?

„Mes linkę suinstagraminti savo gyvenimą – pateikti jį kitų akims kaip išpuoselėtą rožinį paveikslėlį“, – pastebi numerio herojė poetė Lina Buividavičiūtė. „Labai norėjau būti tobula – kad tik man sektųsi visose srityse, kad tik pripažintų, mylėtų, didžiuotųsi...“ – prisipažįsta ji („Nebesu gera mergaitė“, p. 35). 

Kad „tiesiog nebeįmanoma pabėgti nuo aukštų reikalavimų ir standartų“, sutinka ir režisierė Gabrielė Tuminaitė: „Mes šiandien negalime atsikvėpti nuo darbų, karjerų, pastangų būti tobulos mamos ir žmonos, sociumo moteriai sukurtų ir nuolat primetamų iššūkių, kaltinimų dėl nesėkmių“ („Aš esu marti!“, p. 44). Tačiau tobulos „geros mergaitės“ ne tik Kalėdas pasitinka nusiplukusios ir dažniausiai liūdnos. Kartais jos net rimtai suserga... Apie tai atvirai kalba ir Lina, ir Alytaus miesto teatro režisierė Andra Kavaliauskaitė. „Kur tik eidavau, ką darydavau, – visur matydavau, kad man reikia dar labiau pasistengti. Buvau priėjusi ribą, kai DAR truputis ir būtų pasidarę nebevaldoma“, – apie mitybos sutrikimus išprovokavusį perfekcionizmą pasakoja Andra („Kartais reikia save prisijaukinti“, p. 122).

Kalėdos gali būti ramesnės. Kaip ir ramus gali būti švenčių laukimas bei dovanų rinkimas. Artėjant šventėms visad norisi išvengti jų psichozės ir taip pat paskubomis suruoštų dovanų, nugulančių specialiai tam skirtoje lentynoje. Tarsi atstumtųjų daiktų muziejuje... Jeigu jau neišsisuksite su širdingais apsikabinimais, nuoširdžiais linkėjimais margintais atvirukais ar pačių keptais sausainiais (idėjų rasite ir žurnale), užprenumeruokite „Laimę“, kuri džiugins visus metus. Ieškokite naujausiame numeryje puikaus prenumeratos pasiūlymo ir tegu jūsų Kalėdos būna ramios ir pilnos! Kaip šis gruodžio mėnesio „Laimės“ numeris…