Šventojoje prie Anykščių rankomis gaudęs kuojas, A.Kaušpėdas tiki vaikystės miestelio atgimimu

Tęsiame keliones po Lietuvą, kurių metu žinomų žmonių prašome pasidalyti savo žvilgsniu, kaip per 20 metų ES investicijos pakeitė jiems svarbius miestus. Šį kartą su architektu, vienu iš Sąjūdžio lyderių, legendinių grupių „Antis“ ir „KAnDIs“ nariu Algirdu Kaušpėdu stebime, kaip keičiasi ir gražėja Anykščiai.

„Tokių miestelių, kurie prieš kelis dešimtmečius išsikėlė tikslą tapti kurortine vietove, išryškindami, ką turi geriausio, turime ne vieną. O Anykščiai visų pirma labai gražioje, ekologiškoje vietoje, su vaiskia, žuvinga Šventosios upe. Ją išbraidęs esu jau vaikystėje, puikiai žinau ir galiu pasakyti, kad tokių gražių upių ne tiek daug Lietuvoje. Gera basomis vaikščioti smėlėtais Šventosios krantais“, – sakė architektas.

Tiesa, vaikystės vasaras jis leisdavo ne pačiuose Anykščiuose, o Paandrioniškio vienkiemyje. „Lakstydavau po pievas, kaip koks Ichtiandras rankomis Šventojoje gaudydavau žuvis. Daugiausia kuojų pasitaikydavo pagauti. Ir net didelių, iki pusės kilo. Dviem rankomis reikėdavo traukti. Būdavo glostai, glostai tarp žolių šaknų ir staiga užglostai. Tais laikais ir žuvų būdavo daug“, – prisimena architektas. Dabar nežvejoja. Kaip sako, neįdomu. Žudyt nesinori.

Lakstydavau po pievas, kaip koks Ichtiandras rankomis Šventojoje gaudydavau žuvis.

Iš vienkiemio į Anykščius nuvažiuodavo su tėvais, bet ir senelis pasiimdavo pasikinkęs arklį, kai veždavo į turgų ratus, kitus paties sumeistrautus dirbinius parduoti. Būdavo smagu su seneliu į turgų važiuoti – tiesiausiu keliu, mišku, per Niūronių kaimą, kur dabar Arklio muziejus.

Kaip vaikas iš Vilniaus Anykščius vertino? Pasak architekto, priėmė kaip duotybę, nes vaikai nelygina, nevertina kritiškai: „Atsimenu, labai didelį įspūdį darė tarpukario Lietuvos agronomo, verslininko Balio Karazijos įkurtas vyno fabrikas Anykščiuose – viena iš nedaugelio vyno daryklų Lietuvoje. Ir ta legenda, kad Anykščių vynu vaišinosi pati Anglijos karalienė. Šiandien apsilankęs „Made in Anykščiai“ parduotuvėje sakau vedėjai: „Nuvainikuokite šitą legendą.“ O ji, užuot nuvainikavusi, patvirtino: „Gėrė.“ Pasirodo, yra kažkoks tai patvirtinantis sertifikatas – padėka iš Anglijos Bakingamo rūmų.“

Prie vyno daryklos buvo malūnai ir obuolių sulčių spaudykla, į kurią senelis veždavo obuolius. „Beje, jis irgi pasiraugdavo vynelio – abalių, – anykštėnų tarme sako A. Kaušpėdas. – Dar į tą vyną pridėdavo šio bei to, šermukšnių, aronijų dėl spalvos. Toks visai geras vynas po pusės metų būdavo.“ Po studijų persikraustęs gyventi į Kauną, jis ir pats bandė jo gaminti – užpildydavo tris stiklinius indus po 20 litrų. Laikais, kai visko trūkdavo, pasigaminti ko nors pačiam ir pavaišinti draugus, buvo įprasta.

Pasak A. Kaušpėdo, jo senelis mėgdavo pabaliavot. Taigi, jis pagal senąsias aludarystės tradicijas iš savo augintų apynių pasidarydavo alaus, asmeninėms reikmėms – ruginukės.

Reikšmingas „Anties“ koncertas 1988-aisiais

Vaikystės vietose Anykščiuose architektas apsilanko gana dažnai, pristatė knygą „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, pakoncertuoja. Ypač įsimintinas ir visam kraštui reikšmingas buvo „Anties“ koncertas, surengtas 1988 metų liepos 15 dieną miesto stadione. Jo metu pirmą kartą Anykščiuose viešai suplevėsavo Trispalvės, o po koncerto prie Puntuko akmens pirmąkart paminėtos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metinės.

„Tada pirmą kartą giedojome tautišką giesmę. Anykščiuose tas įvykis buvo oho, – sako A. Kaušpėdas ir prisimena paskutinį „Anties“ koncertą Anykščiuose prieš kelerius metus scenoje ant vandens Šventojoje, kai šlaitas tapo žiūrovams skirtu amfiteatru. – Puikiai sekėsi dainuoti ir groti. Tiesiog neįtikėtinai.“

Tipiškas pavyzdys, kas įvyko su miesteliais

Anykščiai architektui – tipiškas pavyzdys, kas vyko su regioniniais mieteliais. Jei prieš 20 metų Anykščiuose gyveno apie 12 tūkst. žmonių, dabar gerokai mažiau – apie 8 tūkst. Kaip ir kiti miesteliai, Anykščiai išgyveno nykimą, tačiau, architekto nuomone, atsispyrė nuo dugno ir kyla. „Pirmoji rimta ir labai sėkminga investicija Anykščiams buvo Lajų takas“, – akivaizdu architektui. Šalia šio traukos objekto pradėjo telktis ir kiti: kūrėsi parduotuvėlės, kavinukės, restoranėliai, tarp kurių – ir A. Kaušpėdo mėgstamas puikios itališkos virtuvės restoranas „Penki taškai“.

Anykščių kavinės nutolusios nuo „gedulingų pietų“ lygio, nebeprimena posovietinių kooperatyvų.

Anykščių kavinės nutolusios nuo „gedulingų pietų“ lygio, nebeprimena posovietinių kooperatyvų: atsirado naujų užkandinių, kepyklėlių, ledainių, bet svarbiausia, kad jose matyti jaunų žmonių, kurie dirba nuotoliniu būdu, bendrauja, kaip didesniuose miestuose.

„Žmonės – pagrindinis dalykas mieste, – įsitikinęs A. Kaušpėdas. – Jeigu jie pradeda gyventi ne kiekvienas sau, atskirai, bet bendradarbiauja, kažką kuria kartu, daugėja bendruomeniškumo, gyvybės, kuri ir yra miesto esmė.“

Pakeliui į Anykščius architektą maloniai nustebino Burbiškio dvaras: viskas restauruota, puikus viešbutis, restoranas. Arba pačiuose Anykščiuose sovietinės sanatorijos vietoje įkurtas „Gamtos SPA“. SPA kompleksas – šiuolaikinės architektūros atspindys.

Kaip akcentuoja A. Kaušpėdas, kalbėdamas apie šiuolaikinę architektūrą, viską reikia daryti atsižvelgus į kontekstą. Anykščiuose yra ne vienas sėkmingos integracijos pavyzdys.

Nidos lygio aplinka

„Anykščiai turi nediduką senamiestį, kuris yra vertingas istorine ir paveldosaugos prasme. Jis tvarkomas gana neblogai. Būtent senamiestyje įsikūrusios parduotuvėlės, kepyklėlės, kavinukės. Puikiai sutvarkytas Anykščių kultūros centras, šiuolaikiška, labai gerai įrengta biblioteka, kurioje teko pristatyti ir savo knygą. Labai smagi nauja erdvė Anykščiuose – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus papėdėje, su puikiai į aplinką integruotu turizmo informacijos centru, daug renovuotų senų ir naujų pastatų. Kiek žinau, dabar vyksta tų erdvių nuomos konkursai, tad netrukus turėtų prasidėti gyvenimas. Aplinka – Nidos lygio, tad investicijos pasiteisins“, – prognozuoja architektas.

Čia pat, tik kitoje Šventosios pusėje, – vaikų ir jaunimo literatūros edukacijos centras Istorijų dvarelis, naujai atgimęs seniausiame Anykščių pastate. Edukacinėje erdvėje, kuri skirta mėgstantiems istorijas ir paslaptis, ne tik galima, bet tiesiog būtina viską liesti, o interaktyvi ekspozicija leidžia netikėtu kampu pristatyti žinomus istorinius faktus, atrasti mažiau žinomas detales.

Dar vienas objektas Anykščiuose, kuriame architektui anksčiau nėra tekę būti, – Labirintų parkas. „Kažką viename ausimi buvau girdėjęs, tačiau nustebau, kad tai gana didelė pramogų visai šeimai erdvė su įvairiausiomis veiklomis, užimanti net 8 hektarus. Labirintai bene didžiausi Lietuvoje – užsimota kaip reikalas! Pasitelkus ES investicijas, labirintai apaugo įvairiais kitais smagiais objektais: namais, pastatytais aukštyn kojomis, žaidimų aikštelėmis, traukinukais ir pan. O šalia įsikūrė paslaugų kompleksas, restoranas. Kaip tik jame ir pietavau“, – grįždamas iš Anykščių įspūdžiais dalijosi A. Kaušpėdas.

Pasiūlė įrengti funikulierių

Kaip pabrėžia architektas, be ES investicijų nebūtų ne tik minėtų traukos objektų, bet ir jų kuriamos tarpusavio sinergijos. Dabar gi jie vienas kitą populiarina, stiprina: „Muziejaus direktoriui patariau dar paieškoti investicijų mažiukui funikulieriui – nuo Anykščių turizmo informacijos centro iki A. Baranausko klėtelės kalne. Būtų ir atrakcija, ir vyresni žmonės ar turintys negalią galėtų į muziejų pasikelti. Gal pasinaudos šia mintimi?“

Gyvybė yra esmė.

ES investicijos – kaip raktas, – sako A. Kaušpėdas, – jeigu jos panaudojamos protingai ir prasmingai, o ne vien šaligatviams sutvarkyti ar trinkelėmis aikštes išgrįsti. Svarbiausia, kad būtų sustiprintas žmonių verslumas. Tuomet jie patys prisidės prie miesto gaivinimo. O gyvybė yra esmė.

„Aplink Anykščius – daug sodybų, kurias įsigijo ar paveldėjo kūrybiški žmonės. Po mano tėvelių mirties tuščia senelių sodyba stovėjo gal 15 metų. Kartais nuvažiuodavome į ją, kažką truputį pakrapštydavome, tačiau pats gyvenu už miesto, gamtoje. Galiausiai supratau, kad senelių namams reikia naujo šeimininko. Antraip viskas žlugs. Ir štai atsirado jauna šeima, kuri toje sodyboje pasiryžo apsigyventi, augina mažą sūnelį. Ta gyvybės tąsa aš labai džiaugiuosi“, – sako architektas.

Gyvos vietos dar labiau atgyja

Ne tik namams, miestui, žmogui gyvybė svarbiausia, bet ir istoriniam paveldui. „Jo nevalia užrakinti. Neįveiklintas muziejus – pasenusi koncepcija, – įsitikinęs A. Kaušpėdas. – Jeigu atgaivinamas dvaras, jame žmonės turi galėti apsistoti, kaip Burbiškio, ir pavalgyti ar kažką nusipirkti, kaip Pakruojo dvare, kuriame Giedrius Klimkevičius ir šviesų festivalį rengia, ir alų verda, ir trauktines, kvepalus kuria. Pilnas fantazijų, idėjų, todėl pritraukia mases žmonių.“

Jei su protu investuojama, A.Kaušpėdo žodžiais, gyvos vietos aplimpa vis aktualesniais dalykais, kurie toliau kuria sinergiją su kitais.

Lietuvoje yra keli rezervatai, gamtos paminklai, tokie, kaip Žuvintas, ir istoriniai, kurie turi būti išsaugoti, nepaliesti. Tačiau vietų, kur geriau nevystyti veiklos, architekto nuomone, nėra daug: „Pavyzdžiui, idėja atkurti Valdovų rūmus buvo vertinama įvairiai. Tačiau tai – įveiklintos istorijos pavyzdys. Nesvarbu, kad daug kas pastatyta iš šiuolaikinių konstrukcijų, atkurti Valdovų rūmai pasakoja Lietuvos valstybingumo istoriją, padeda mums suprasti savo vietą Europoje, kad turėjome valdovus, kovojome už valstybingumą, nors kartais sekėsi, o kartais – ne.

Kiekvienam nepaprastai svarbu suvokti, kad asmeninė istorija siekia Gedimino ir dar ankstesnius laikus. Ji negali būti užrakinta – kaip neteisinga būtų buvę užrakinti mano senelių namus Paandrioniškyje. Kas iš to „čia mano“, jeigu nesinaudoji? Duok kitam. Kad gyventų. Be baimės, kad kažką pagadins. Nepagadins. Kaip nieko nepagadino jauna šeima, įsikūrusi senelių sodyboje: gerbia mane, tų namų storiją, pasikabinę senelių nuotraukas, viskas tvarkoje. Gyvenimas tęsiasi, visi džiaugiasi. Mano tėveliai Danguje – taip pat.“