Švęskime šimtmetį! Studentas Lietuvos gimtadienio proga parašė knygą apie tekančios saulės šalį

Užaugai Palangoje, tačiau studijoms pasirinkai Prancūziją – įstojai į vieną prestižiškiausių Europos universitetų „Sciences Po“, kurį baigė Fransua Olandas, Žakas Širakas ir kiti žymūs politikai. Pasirinkęs šį universitetą kone per metus išmokai prancūzų kalbą ir įveikęs šimtus kandidatų apsigyvenai Havre, o vėliau – Paryžiuje. Kokią įsivaizdavai Prancūziją ir kaip ji tave pasitiko?

Gerai prisimenu, kad į Prancūziją atvykau kaip standartinis užsienietis, šventai įtikintas savo paties susikurto šalies vaizdinio ir juo gyvendamas. Fotografuodavau Eifelį, labai laukdavau ir eidavau žiūrėti streikų, pirkdavau po kelias bagetes per dieną. Tai buvo romantikos pilni laikai, bet natūralu, kad ilgainiui tapau dar vienu gyventoju ir ėmiau į šalį žiūrėti kur kas kasdieniškiau.

Kartais šiek tiek slegia Paryžiaus turistiškumas, dinamikos stoka, prancūziška biurokratija ir vis pasitaikantis atsainus požiūris, bet kiekviena šalis turi savo specialių ypatybių ir man atrodo, kad geriausia jas įsimylėti, o ne kovoti prieš jas savo mažą kovą. Prancūzija – labai graži laisvų, nuoširdžių žmonių šalis. Man smagu, kad turiu galimybę ją geriau pažinti ir čia tęsti savo akademinius atradimus.

Kokie stereotipai dužo į šipulius, pradėjus studentišką gyvenimą?

Studentiškas gyvenimas – vien universitetas. Jau netrukus tapo aišku, kad norėdamas iš tikrųjų tobulėti, privalau ieškoti galimybių ir patirčių kur kas toliau už paskaitų ribų, bendrauti su įkvepiančiais žmonėmis, nuolatos mokytis iš jų.

Studijuoji Europos-Azijos programą. Kuo tave patraukė Rytų Azija? Juk dar nė neįkėlęs kojos į Japoniją pradėjai mokytis japonų kalbos.

Man atrodė, kad Azija – auganti ir daug žadanti, bet tuo pačiu – labai mažai pažįstama ir dažnai liekanti nesuprasta šalis. Pamaniau, kad bandydamas pats rasti atsakymus į klausimus, susikursiu pilnesnį to regiono vaizdą, o vėliau galėsiu patirtimi dalytis su kitais, ieškoti būdų suartinti Europą ir Aziją. Buvau visiškai papirktas Japonijos kultūros ir nustebintas visų gandų, kuriuos pasaulis apie ją susikūręs, todėl nusprendžiau eiti į artimesnę pažintį su Japonija. Japonų kalbos mokymasis buvo mano pirmas žingsnis ta kryptimi.

Vasario 19-ąją Lietuvoje išleidžiama tavo vienerių metų įspūdžius Japonijoje iliustruojanti knyga „Kaip veikia Japonija?“. Iki šiol buvai tinklaraštininkas, kaip pasiryžai tokiam ilgam įrašui – pirmajai knygai? Kiek laiko užtruko sudėti per metus sukauptus nuotykius?

Jei ne „Tyto Albos“ leidyklos redakcijos kvietimas, ko gero, niekada nebūčiau ruošęsis į šitokį nuotykį. Autoriui knyga apie šalį yra milžiniška atsakomybė prieš skaitytoją: visą laiką privalai ne tik svarstyti, kaip kokybiškiau atskleisti skirtingus aspektus, išlikti objektyviam, bet ir ieškoti būdų sudominti skaitytoją.

Tekstų rašymas užtruko vienerius metus, bet tai buvo nežmoniškai intensyvūs metai: absoliučiai kiekvieną dieną gyvenau su Japonija, mokiausi ir ieškojau atsakymų pats viską išmėgindamas. Nėra pasirinkimo, kuomet sieki sukurti gyvą, stereotipus į šoną metančią knygą.

Kuo tave sužavėjo Japonija? Ar buvo įvykis, po kurio pagalvojai: „Ši istorija tikrai verta knygos“?

Tai buvo ne viena konkreti istorija, o labai koncentruota daugybės istorijų visuma, skatinusi kažką su ja nuveikti. Po pirmos savaitės gyvenimo Japonijoje jau pradėjau jausti, kad esu nublokštas japoniškų netikėtumų. Man pasirodė, kad visi tie momentai negali tiesiog nusimesti ir nusipelno pratęsti savo gyvenimą kažkur kitur.

Knygynuose apstu knygų apie įvairias pasaulio šalis ir jų kultūras. Japonija nėra išimtis. Kuo taviškė skiriasi nuo iki šiol iškleistų knygų apie tekančios saulės šalį? Ko skaitytojas turėtų tikėtis pirkdamas šią knygą?

Apie Japoniją dažniausiai kalbama iš kelionių gido, akademinio straipsnio perspektyvos arba žongliruojant įsigalėjusiais stereotipais. Tačiau dažnai užmirštama pažiūrėti pačiai Japonijai į akis ir bandyti suprasti, kuo iš tikrųjų gyvena jos žmonės.

„Kaip veikia Japonija“ – tai metus trukusių stebėjimų ir pokalbių su Japonija rezultatas. Pirmoji knygos dalis skirta išsamiems aprašymams, antroji – interviu su aštuoniais labai skirtingų profilių žmonėmis, o trečioji – Tokijo „negidas“ – kalbės apie fantastiškai įdomias, lankymo vertas, bet retai girdimas Japonijos sostinės vietas.

Lietuvą jau nuo mažumės stebinai savo ankstyvais pasiekimais. Iš pradžių gavai jauniausio Lietuvos tinklaraštininko etiketę, dabar – vieno jauniausių rašytojų. Tavo gyvenime viskas vyksta labai sparčiai. Kaip manai, kokios tavo asmeninės savybės padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų? Kas padėjo jas įgauti? Juk paauglystėje dažnai neužtenka kantrybės pabaigti pradėto darbo iki galo.

Sunkiai įsivaizduoju bet kurį projektą be šeimos, bičiulių palaikymo, mokymo ir kritikos. Bet žiūrint iš kitos pusės, man atrodo, kad turėti kantrybės ir kartais prarasti jėgas yra absoliučiai natūralu. Kai pats tuo save įtikini, jauti mažiau spaudimo ir turi daugiau pasitikėjimo savimi eiti ten, kur labiausiai bijai.

Autoriai metų metus rašo, brauko ir vėl iš naujo perrašo knygas, kol jas pagaliau išleidžia. Ar nebijai kritikos? Kaip į ją reaguoji?

Labai laukiu kritikos ir esu visiškai įsitikinęs, kad komforto zona niekada niekam nebus naudinga. „Kaip veikia Japonija“ jau labai ilgai buvo kartu su manimi. Aš įsitikinęs, kad knygai laikas išeiti pas savo skaitytoją ir pagaliau būti įvertintai.

Sako, turi būti pakankamai pamišęs, jog tikėtum drąsiomis svajonėmis ir jas įgyvendintum. Kaip pats save apibūdintum?

Aš galiu klysti, bet man atrodo, kad niekada nereikėtų ieškoti nei papildomos drąsos, nei pamišimo. Taip pat negalvoti, ką pasakytų kiti – užtenka imti ir veikti ten pat, kur esi ir koks esi.