Švęskime šimtmetį! Su vaikais į žygius po miškus ir pelkes besileidžianti ornitologė: „Tik per patirtinį mokymąsi galime sudominti vaikus“

Kaip atradai patirtinį mokymąsi?

Viskas prasidėjo mokykloje. Ten turėjau biologijos mokytoją, kuris sudomino šiuo dalyku būtent per patirtinį/patyriminį mokymąsi. Jo pastangos supažindinti mus su gamta ir mūsų krašto vertybėmis žavėjo daugelį. Nuolat laiką leisdavome gamtoje, stebėdavome paukščius, tyrinėjome jų veiklos žymes, o galiausiai kai kurie iš mūsų paragavo ir mokslinių tyrimų duonos.

Studijos universitete man dovanojo galimybę išvykti į keletą šalių, visose jų stengiausi pasiimti tai, ką galėčiau pritaikyti dirbdama su vaikais. Ne paslaptis, kad studijų metu jau dirbau su vaikais, teko ir mokytoja pabūti Vilniaus mokyklose. Na, o ten labai puikiai matosi, ko reikia vaikams, kas jiems įdomu. Kiekvienam iš mūsų patirtinis mokymasis duoda daug ir gali įskiepyti kitokias vertybes.

Nuo penktos klasės stebi pauškčius, esi gamtos mylėtoja. Vietoje diskotekų keliaudavai į žygius. Dabar taip pat keliauji su vaikais, vedi jiems mokymus. Kaip per tą kone dvidešimt metų pasikeitė vaikai?

Mano nuomone, pasikeitė ne tik vaikai, bet ir tėvų požiūris į auklėjimą. O ką jau kalbėti apie mokinių požiūrį į mokytoją. Kalbant apie mano specialybę, drąsiai galiu teigti, kad jaunimas atitolo nuo gamtos. Tai gali lemti keletas svarbių priežasčių, kur figūruoja ir mokytojas.

Nemaža dalis pedagogų „išsisėmė“, dažnu atveju dirba tam, kad gauti atlyginimą, o ką jau kalbėti apie žavesį pamokų metu. Mokykloje mokytojas atlieka svarbų vaidmenį ir jeigu jis negebės sužavėti savo dalyku, galime tik pasvajoti, kad tolimesnis kelias bus susijęs su jo sritimi. Tikrai nebūtina, kad kiekvienas mokinys rinktųsi panašų kelią, bet skiepyti gamtos išsaugojimo vertybes turime pradėti nuo ankstyvo amžiaus.

Dabar yra toks laikas, kai žmonės masiškai kelia inkilus. Sveikintina, kad jie tai daro, tačiau nereikėtų užmiršti, jog senuosius inkilus reikia išvalyti.

Savo edukacijų metu stengiuosi perteikti turimas žinias įvairiausiais būdais. Šios kartos vaikams be galo aktualu technologijos bei inovatyvumas. Sėkmė šypsosi tiems pedagogams, kurie geba sužavėti, išgirsti ir patarti mokiniui. Gamta yra visų namai, todėl norisi, kad juos saugotume. O kaip gali saugoti tai, ko nepažįsti? Todėl pagrindinis mano tikslas yra supažindinti mokinius su mūsų šalies vertybėmis. Pasitelkiant šiuolaikines technologijas, žaidimus, įvairiausių tipų žygius, stovyklas, jų metu pateikiamas užduotis, mes sėkmingai einame tikslo link.

Vedi net dvidešimt skirtingų edukacinių programų vaikams. Ar nebaisu su vaikais leistis į miškų gilumą? Juk esi atsakinga už visą grupę nepilnamečių, kuriems viską aplink labai smalsu paliesti, paragauti…

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad atsirado projektas „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“, kurio viena pagrindinių veiklų – edukacinės programos ir kūrybinės partnerystės, sudarant sąlygas vaikams ugdyti(s) netradicinėje aplinkoje. Įgyvendindami projektą kartu su komanda sukūrėme 20 gamtinės ir ekologinės krypties programų. Patys pirmieji kartai vedant pačių sukurtas edukacijas buvo pilni įvairių situacijų. Visgi tai išbandymas ir mums patiems.

Nors patirtis vedant edukacijas yra didžiulė, bet kiekviena ji yra skirtinga. Niekada nebūna lygiai taip pat pravestos edukacijos, nes visose dalyvauja skirtingų amžiaus grupių mokiniai. Tokiomis programomis siekiama prisidėti prie patirtinio gamtamokslinio vaikų ugdymo ir tiesioginio gamtos pažinimo, žiūrint ne į nuotraukas vadovėliuose, bet liečiant, užuodžiant, pajaučiant ir pamatant realią gamtą. Kiekvienos edukacinės programos pradžioje vaikams yra suteikiama informacija, kaip viskas vyks. Visų pirma apžvelgiame galimas kliūtis, pavojus, jei mokiniai vis dėlto neišgirs lektoriaus.

Turime tokią programą „Maistas gamtoje“, kurios pagrindinis tikslas - supažindinti su Lietuvoje natūralioje gamtoje augančiais maistiniais augalais ir biologine įvairove. Šios programos metu žygiuojame ir daug visko ragaujame, na, o pabaigoje išsiverdame arbatos ir sriubos iš augalų, kurie buvo renkami pačių mokinių edukacijos metu. Žinių įtvirtinimui ruošiant sriubą ir arbatą, pjaustant augalus, kiekviena rūšis yra dar kartą aptariama. Gera stebėti mokinius, kurie pačioje pradžioje sakė, kad nieko nevalgys ir negers, o pabaigoje pirmieji stove eilėje paragauti sriubos.

Programa „Paukščių stebėjimas ir atpažinimas“ reikalauja ypatingo susikaupimo. Nes tik nuo mūsų pačių priklauso ką ir kiek ilgai galėsime stebėti. Atvykus į paukščių stebėjimo vietas žygiuojame, bet stengiamės netriukšmauti, nes gamtoje dažnu atveju išgirsti, o po to ir pamatai. Šios programos metu mokinius labiausiai nustebina, kad savo šalyje turime tiek daug sparnuočių. Grįžtamojo ryšio metu būna ir tokių mokinių komentarų, kaip „mes tiek daug nepažįstame“, „mes nemokame džiaugtis tuo, ką turime“, „mūsų akys žiūri tik į telefono ekraną“.

Išgirdus tai, supranti, kad įdedant daug darbo kiekvienas iš mūsų galime būti kitokie. Yra tokių programų, kurių metu svarbu komandinis darbas. Į tokias programas kaip „Išgyvenimo pagrindai“ bei „Orientavimasis gamtoje“ rekomenduojame atsivežti vieną klasę, nes užduočių metu atsiskleidžia mokinių gebėjimas pasiskirstyti darbais, atsiranda lyderiai, atsiskleidžia mokinių bendradarbiavimo savybės. Edukacinių programų metu dirbame ir su neigaliaisiais ar specialiuosius poreikius turinčiais mokiniais. Tokiu atveju kiekviena programa pritaikoma individualiai ir čia mums padeda kiekvieną iš jų lydintys asmenys. Tokiems mokiniams ypač svarbu patirtinis mokymasis.

Ar yra nutikę neplanuotų įvykių, nesusipratimų?

Gamta yra nenuspėjama, todėl tikrai buvo visko. Įdomus atvejis pasitaikė Ventės rago ornitologinėje stotyje vedant edukacinę programą „Paukščių žiedavimas“. Pristatant paukščių žiedavimo procesą į gaudyklę įskrido paukštvanagis. Man teko atsiprašyti mokinių ir bėgti jį sugauti. Tokie atvejai nėra dažni, bet tąkart grupei pasisekė, susipažino ne tik su žvirbliniais paukščiais, bet ir pamatė iš arti paukštvanagį, kurį drauge sužiedavome.

Įgyvendinant edukacinę programą „Pažink pelkes“ žygiuojame į pelkes. Esant palankiai temperatūrai kartu su vaikais nusiimame batus ir einame ten basomis. Čia prasideda betarpiška pažintis su liūnu, jo struktūra. Turėjome gerą pamoką, kuomet mokytojas susmego iki pusės. Tokia situacija mums dar kartą parodė, koks liūnas gali būti klastingas. Dažnai kyla klausimų, ar nebijome rizikuoti eidami su vaikais į pelkes. Tai atsakant noriu akcentuoti, kad kiekviena edukacijos vieta parenkama atsakingai. Nevedame į tas vietas, kurių nepažįstame, viskas visada yra patikrinama.

Kaip atrodo tavo organizuojami žygiai? Kiek jie kilometrų nužygiuojate, kur nakvojate, ką valgote?

Mano organizuojami žygiai yra kelių tipų. Vieni skirti tik jaunimui, kiti mokiniams ir jų mokytojams, treti vaikams ir jų tėvams, ketvirti – suaugusiems. Žygio maršrutai planuojami atsižvelgiant į dalyvių poreikį bei amžių. Žygiai dažniausiai būna nuo kelių valandų iki kelių parų trukmės. Tačiau neturine tikslo nueiti kuo daugiau kilometrų, esmė yra pabūti gamtoje ir susipažinti su tuo, ką matome eidami. T.y. augalai, grybai, pėdsakai, žvėrių veiklos žymės, paukščiai, jų balsai ir daug kitų dalykų. Niekada nežinai, ką pamatysi, todėl žygiuodami mes skaitome „gamtos knygą“. Žygio metu maistas yra susitarimo klausimas. Būna tokių atvejų, kad nusprendžiame pietums virti laukinių augalų sriubą.

Esi parašiusi keletą vaikams skirtų knygelių apie gamtą. Ar vaikai lengviau įsitraukia į patyriminius mokymus nei įprastą skaitymą?

Kartu su komanda esu parašiusi keletą mokomųjų knygelių vaikams. Trys iš jų skirtos supažindinti su Lietuvos ūkiuose auginamais gyvūnais ir jų aplinka. Knygos buvo rengtos įgyvendinat šviečiamąją gyvulininkystės programą, kuri pagrįsta patirtiniu mokymusi. Naujausia sukurta knyga yra skirta supažindinti su ekologine gamyba, ekologiniais ūkiais, ekologiškais maisto produktais ir jų ženklinimu. VšĮ „Ekoagros“ iniciatyva priešmokiklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikai turės galimybę iš arčiau susipažinti su ekologija ir sveika mityba. Atsakant į klausimą, kur vaikams geriau ir įdomiau – tai vienareikšmiškai patyriminiai mokymai. Juos įtraukia į visas veiklas ir skatina domėtis.

Žieduotojams prasideda pats darbymetis. Kaip atrodo žieduotojo darbo diena, su kuria susipažinti turi galimybę ir vaikai?

Pavasarinė migracija jau prasidėjo, todėl su nekantrumu laukiu apsilankymo Ventės rago ornitologinėje stotyje. Per metus tam skiriu daug laiko. Būnant žiedavimo stotyje diena prasideda kartu su saule. Dar prieš švintant mes tikriname gaudykles, surenkame pirmuosius paukščius, sužieduojame juos. Gaudyklės tikrinamos reguliariai, tad niekada nežinai, ką rasi. Čia ir yra įdomiausia. Oi, kiek retųjų rūšių ten yra užklydę. Esant geram orui žiedavimo stotyje plūsta minios žmonių, kartais atrodo, kad ne kiekvienam mieste pamatysi tokį minios srautą. Daugelis jų atvyksta į ekskursiją. Tie mokiniai, kurie dalyvauja edukacinėje programoje „Paukščių žiedavimas“, turi galimybę susipažinti su visu žiedavimo procesu. Kartu dedame paukščiams žiedus, nustatome rūšį, matuojame juos, sveriame ir drauge paleidžiame.

Paukščiais rūpintis gali ne tik ornitologai, bet ir visa visuomenė. Kaip prie paukščių gerovės gali prisidėti žmonės?

Dabar yra toks laikas, kai žmonės masiškai kelia inkilus. Sveikintina, kad jie tai daro, tačiau nereikėtų užmiršti, jog senuosius inkilus reikia išvalyti. Dažnai viduje gali būti daug lizdinės medžiagos, kurioje veisiasi parazitai. O ką jau kalbėti apie likusias maisto medžiagas arba neišsiritusius kiaušinius. Tik varnėnai yra vieninteliai paukščiai, kurie geba inkilus išsivalyti patys, tad visada atminkite – jei iškėlėte inkilą, nenustokite juo rūpintis. Pavasaris jau čia pat, prasidės perėjimas, na, o tada pasipila žmonių skambučiai su klausimais, ką daryti? Nesineškite jauniklių namo. Jeigu paukšteliai iškrito iš lizdo, tėvai juos sėkmingai susiras ir pasirūpins. Dažnu atveju parsinešdami paukščius į namus mes jiems galime tik pakenkti.

Nesineškite jauniklių namo. Jeigu paukšteliai iškrito iš lizdo, tėvai juos sėkmingai susiras ir pasirūpins. Dažnu atveju parsinešdami paukščius į namus mes jiems galime tik pakenkti.

Vakar atšventėme gandrines. Ar pirmieji gandrai šį pavasarį jau pasiekė Lietuvą?

Pagal ornitologų stebėjimus yra grįžę pavieniai paukščiai. Masinis parskridimas dar neprasidėjo. Pastebėti paukščiai Elektrėnų, Varėnos, Pakruojo, Kaišiadorių savivavaldybėse, tačiau neaišku, ar šie paukščiai parskrido, ar peržiemojo Lietuvoje. Sparnuočiai nėra nei sužieduoti, nei paženklinti siųstuvais.

Pagal dabartinę oro temperatūrą baltieji gandrai turėtų sugrįžti kovo pabaigoje, mat migracija priklauso nuo oro sąlygų. Buvo ir tokių metų, kuomet šie paukščiai grįždavo balandžio viduryje.

Baltieji gandrai yra tolimieji migrantai, žiemas jie leidžia vidurio Afrikoje už Sacharos. Kelyje jie įveikia apie 11 tūkst. kilometrų.

Kuo gandrai minta jei į mūsų šalį sugrįžta per anksti?

Gandrai tokiu atveju susiranda neužšalusių kanalų, kur maitinasi smulkiomis žuvytėmis, vabzdžių lervomis. Įprastai jie maitinasi smulkiais bestuburiais.

Apskritai kalbant, paukščių pasaulyje jau tikras pavasaris. Pelėdos aktyvios, miškai skamba nuo jų balsų, sugrįžę yra artimieji migrantai: vieversiai, pempės, gervės, juodieji strazdai, varnėnai, kovai, suopiai.

Daugiau informacijos apie gamtos pasaulį ir patirtinį vaikų mokymąsi rasite ČIA.