Anądien internete spoksojau į namo nuotrauką. Ypatingo, architektūriškai įspūdingo statinio nuotrauką, kurios prierašas skelbė, kad tai yra mano svajonių namas.
Nebuvau tikra, ar taip jau norėčiau jame gyventi, bet pabandžiau įsivaizduoti save tame svajonių name. Gal net laimingai ištekėjusią už svajonių jaunikio ir nerūpestingai dieneles leidžiančią saulės atokaitoje arba gal po kokia elegantiška palme prie vandenyno, kol kažkas samdytas prižiūri mano pulkelį tobulai sušukuotų ir švariai aprengtų svajonių vaikų.
Sakysit, koks banalus tos Filmanavičiūtės svajonių gyvenimo paveikslėlis, o aš, galvoje vis sukdama potencialių svajonių jaunikių pavardes, mintiju, kas ir kada apskritai pradėjo šitaip svajones standartizuoti.
Svajonių namai, svajonių jaunikiai, svajonių suknelės ir svajonių atostogos – gi niekas nežino, kas tai iš tikrųjų yra, bet tokius vaizdinius susikurti tiesiog privaloma. Neprivaloma tik jų įgyvendinti. Juk svajonės yra tik svajonės – nepasiekiamos ir būtinos tik savo goduliui patenkinti. Ak, būti godžiam – ne vertybė? Būti godžiam gyvenimo – taip pat?
Gerai, sakykim.
„Tu žinai, – sako man viena jauna drabužių dizainerė, čia pat ardydama būsimos mano svajonių suknelės pamušalą. – Draugai stebisi, kodėl taip atitolau nuo jų, kodėl tiek daug dirbu ir kodėl staiga pasikeitė mano gyvenimo būdas. Bet aš juk tik savo svajonių siekiu.“ Šypsausi jai, jausdama kiekvieną su miniatiūriniu kartėliu išsakytą žodį ir guodžiu, kad svajonės toks reikalas – lengvai iki jų niekaip. Ir niekaip abi nesuprantam, kodėl žmonės pasidaro tokie iškreiptai teisuoliški, kai kas nors ima ir tų savo sunkiai pasiekiamų svajonių atkakliai siekia.