Svetingiausia Vilniaus gide pripažinta Gabija Lunevičiūtė: „Kiekvieną dieną gali būti savaitgalis“

Raktas į sėkmę – gebėjimas kalbėti

Puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“ – atrodo, nesibaigiantis jau surengtų pasivaikščiojimų po Vilnių sąrašas. Būsimų priplanuota iki kovo pradžios. Prie daugumos nurodyta „Grupė pilna“, kitaip tariant, bilietus nusipirko 25-30 žmonių.

Gabija yra parengusi 27 ekskursijų, įskaitant ir trumpąsias bei rengiamas vaikams, maršrutus. Skaičių, kiek jų iš viso yra suorganizavusi, jau pametė. Lentelė su visomis pajamomis, išlaidomis, sąskaitų numeriais ir kita svarbia informacija sufleruoja, kad vien pernai įvyko apie 270. Nežinia, ar dėl tokio populiarumo buvo pripažinta svetingiausia Vilniaus gide, ar priešingai – šis titulas privilioja vis daugiau ekskursantų.

Dar gerokai prieš gido pažymėjimą Gabija gavo žurnalistikos bakalauro ir elektroninio verslo vadybos magistro diplomus. Pašnekovė prisimena visada mokėjusi įdomiai, sklandžiai kalbėti, bet kokią profesiją pasirinkti, aiškaus atsakymo neturėjo. Mokyklą ji baigė vos 16 metų, tokiame amžiuje nelabai žinojo, kuo norėtų užsiimti, artimieji patarė: „Gerai kalbi, kodėl tau nestudijavus žurnalistikos“, tad mergina paklausė.

Jau po poros metų studentė pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Iš pradžių – žurnaliste ir redaktore radijuje, vėliau – televizijos laidoje „Ekspresas LT“. Žurnalistės karjerą teko pristabdyti 2009-aisiais, kai magistrantūros studijų metu ji išvyko į Žironą (Ispanija). Grįžusi ji pasuko į „Lietuvos ryto“ televiziją, dėstė elektroninį verslą ir komunikaciją Mykolo Romerio ir Vilniaus Gedimino technikos universitetuose, dirbo su įvairiais komunikacijos projektais, vienoje užsienio kapitalo įmonėje.

Ir tik visiškai atsitiktinai Gabija atsidūrė gidų kursuose. Darbas ir stabilios pajamos ją tenkino, bet buvo viena bėda – turėjo nemažai laisvo laiko, ėmė trūkti veiklos, todėl ėmė dairytis, kuo dar galėtų užsiimti.

„Buvo 2013 metai. Net nežinojau, kad yra tokie kursai. Apie juos išgirdau iš savo kurso draugės – linkėjimai Giedrei! Ji yra nuostabi, pasaulyje žinoma lindihopo šokėja ir mokytoja. Pasakė, kad pati baigė kursus, jos teta yra gidė. Pagalvojau: einu į tuos kursus. Esu gana skeptiškas žmogus, bet supratau, kad turiu tam tikrų gebėjimų – viešojo kalbėjimo, informacijos pateikimo, bendravimo, žmonės pastebėjo, kad man neblogai sekasi, ir pradėjau gauti darbų.“

Užsieniečiams įdomiau fotografuoti

Porą metų Gabija vedė ekskursijas Vilniuje, Trakuose, Kernavėje anglų ir ispanų kalbomis. „Iš pradžių atrodė – kaip smagu, „tikrame“ darbe gaunu gerą atlyginimą, turiu daug laiko, pasivaikštau po miestą su japonų ar taivaniečių grupe… Kartais papasakoju kažką, o kartais ir nieko nepasakoju, nes žmonės iš tų šalių neretai nori skirti daugiau laiko paveikslavimuisi, – prisimena pašnekovė. – Kaip kai kurie žmonės mėgsta sakyti, juk puikus darbas: pašneki gatvėje, yra pinigų. Bet apėmė toks vidinis negerumas…

Būdavo, rodau: čia – mūsų Katedra. Klausia: ar jūs – katalikai, ar krikščionys? Tada turi papasakoti, kad katalikai ir yra krikščionys, kad mes meldžiamės bažnyčioje, turime vieną Dievą… Supratau, kad lekiu į netobulėjimo bedugnę, iš kurios nežinau, kaip išlipsiu, kad man pačiai darosi neįdomu. Dirbant su tolimų šalių gyventojų grupėmis, reikia kitokio priėjimo ir kalbėjimo, suvokti tų šalių specifiką. Yra puikių gidų iš Orientalistikos centro, jie supranta tą kultūrą.

Pagalvojau: ką aš čia darau, juk galiu iš tikrųjų įdomiai pasakoti! Žinau dalykų, kurie nereikalingi, neįdomūs keliautojui iš užsienio, kuris Vilniuje praleidžia lygiai dvi valandas su ekskursija. Surengiau ekskursiją draugams vilniečiams. Tuomet užsisakė jų darbovietės, vėliau pasipylė klausimai „kada kita?“

Žmogus – tokia būtybė, kad, kol kas nors – vidinės ar išorinės aplinkybės – neprispiria, sakai: ai, bus kada nors ateityje… Mane aplinkybės prispyrė 2015 metų balandį, kai įmonė, kurioje dirbau, paskelbė išeinanti iš Lietuvos. Susimąsčiau: kaip dabar bus, juk turiu paskolą, mėgstu keliauti, leisti sau gyventi, kaip noriu. Ėmiau dairytis „Facebook“ gidų ar organizacijų, kurie rengtų ekskursijas vilniečiams lietuvių kalba, pritrauktų juos per „Facebook“. Tokių nebuvo.

Bet vis dar buvo nedrąsu, galvojau, jei dabar pasiskelbsiu, ant manęs užšoks vyresnės kartos gidai: mergaite, ką tu čia darai. Mąsčiau mąsčiau, bet, kai ištiko ta situacija, atsisėdau prie kompiuterio ir sukūriau paskyrą „Savaitgalio ekskursijos“. Niekada net nesisapnavo, jog ekskursijų bus tiek, kad savaitgalis bus kiekvieną mielą dieną po kelis kartus. Savaitgalis gali būti ir pirmadienį. Tas pavadinimas kiek klaidina žmones, gal jau vertėtų pagalvoti apie pakeitimą, bet visi jį žino…“

Iš kursų įsiminė istorijos paskaitos

Gabija prisipažįsta nemėgsta būti vadinama gide ir net žodžio „ekskursija“, nors savo veiklą taip ir pavadino. Ji prisistato Vilniaus istorijų pasakotoja ir kviečia patirti atradimų džiaugsmą savo mieste. Mat pasakius „gidas“, daugelis iškart įsivaizduoja krūvą datų, kurias gali pamiršti ar supainioti, vis tiek jų neklausys, nesupras ir neprisimins.

„Kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, yra įtraukiančių gidų, dalis – vidutiniai, o likę taip tiesiog vadinami ir gali apskritai atstumti, – svarsto pašnekovė. – Pati neseniai dalyvavau renginyje, kur buvo profesionali patyrusi gidė. Teko sukaupti visą kantrybę ir nustatyti tokį veidą, kad jis neišduotų, kad mane migdo girdimas pasakojimas. Taip tiesiog negalima kalbėti! Vien datos, datos, datos, ne visada sutampančios su faktais, yra neįdomu, o klausytojas gauna žinią, kad istorija, miestas, menas, istoriniai įvykiai yra nuobodu.

Mokymasis visą gyvenimą

Galbūt todėl Gabijos nuomonė apie lankytus pusmečio trukmės kursus, kuriuos pabaigusieji gauna Turizmo departamento leidimą dirbti gidu, yra nevienareikšmiška. Iš to, ką ji dabar pasakoja ekskursantams, labai maža dalis buvo išgirsta kursuose. Tačiau kursų tikslas esąs suteikti žmonėms galimybę sau susikurti darbą, todėl patiems ir reikia domėtis, mokytis, ieškoti informacijos. Dauguma Gabijos turinio – pačios susirinkta informacija nuolat domintis, skaitant, kalbant su žmonėmis. Kitaip tariant, tenka mokytis visą gyvenimą.

„Šitoje veikloje negali įsivaizduoti, kad kažką paskaitei ir jau visam, kad tai yra baigtinis veiksmas. Turi nuolat atnaujinti žinias. Juk ir pačiam bus neįdomu 40-ą kartą sakyti tą patį žodis žodin.“

Kursuose dėstomi Lietuvos istorijos, kultūros istorijos, geografijos, architektūros raidos, turizmo teisės, bendravimo psichologijos, net pirmosios pagalbos pagrindai, kiti dalykai. Pašnekovei itin įdomios ir vertingos pasirodė istoriko Algirdo Jakubčionio paskaitos: „Labai charizmatiškas žmogus, gebantis istoriją pateikti taip, kad net ir šių pamokų mokykloje nemėgę žmonės įsitrauktų į istorinį nuotykį. Žmonės nori atrasti, sužinoti, nustebti ir atrasti, jie domisi žmonių gyvenimais, lygina su dabartiniais laikais, o juk tai, ką mes vadiname istorija, savo gyvenimais žmonės ir sukūrė.

Todėl pasakoju ir kelių šimtų metų senumo istorijas, ir tas, kurios nutiko vakar. Dirbdama žiniasklaidoje visada įsivaizduodavau tą žmogų, kurį stengiuosi pasiekti, kad jis mane išgirstų: užimtą, turintį kasdienių rūpesčių ir labai mažai laiko bei energijos gilintis į jam nesuprantamus dalykus. Labai svarbu informacijos pateikimo būdas: ne tik žodžiai, bet ir balsas, intonacijos, išvaizda, tempas ir labai geras suvokimas, kas yra tavo klausytojas. Pastarasis dalykas yra itin svarbus. Gidų mokymo metu tai galėtų būti labiau akcentuota, kita vertus, empatija, gebėjimas pajusti ir suprasti žmogų, jo nuotaiką ir poreikius yra ir įgimtas dalykas.“

Gabijai neabejotinai padeda ne tik įgimtas smalsumas ir patirtis žiniasklaidoje, bet ir aplinka, kurioje augo. Jos senelis buvo rašytojas Juozas Aputis, močiutė dirbo Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalo bibliotekininkams „Tarp knygų“ redakcijoje.

„Namuose visuomet buvo ir tebėra pilna knygų, vykdavo pokalbiai, buvo vertinamas gražus, švarus, sklandus žodis. Tikėtina, kad ir žodyną, ir gebėjimą formuluoti mintis atsinešiau iš ten. Mano mama – psichoanalitikė ir didelė knygų fanatikė. Pas mus nė vienas žodžio kišenėje neieško.“

Įgūdžiai rinkti įvairiapusę informaciją, ją pateikti paprastai, bet įdomiai – iš žurnalistikos ir dėstytojos darbo. Naujienų tarnyboje tekdavo kasdien gilintis į skirtingas temas – ir apie biokurą, ir apie švietimo reformą, ir net apie pasaulinę tualetų dieną, būti skirtingose vietose ir labai greitai, nebūtinai viską gerai supratus, perteikti žinias bene didžiausiai Lietuvoje auditorijai.

Gali būti, kad Gabija vilniečius po Vilnių vedžios neilgai. „Man dabar – 32-eji, dukart daugiau nei po mokyklos, ir dar nežinau, ką noriu veikti. Esu tikra, kad tai nėra baigtinė profesija, tik dar iki galo nenusprendžiau, į kurią pusę. Kartą man po ekskursijos viena moteris pasakė: „ačiū, kad esate. Kol esate, tol stengiamės ateiti.“ Sutrikau, ką ji galėtų turėti omenyje, o ji patikslino: juk gali būti, kad ne visada tai darysite, tad kol darote, norime nieko nepraleisti. Man labai malonūs ir įkvepiantys yra tokie pokalbiai.“

Labiausiai šalčio bijo jauni tėvai

Nors dabar žiema, „Savaitgalio ekskursijos“ veiklos nenutraukia. Pasivaikščiojimų nebus tik tuomet, kai netrukus Gabija tris savaites keliaus po Afriką. Žinoma, šaltuoju metu ekskursijų sumažėja, o vasarą gali vykti ir trys iš eilės.

Paprastai į jas susirenka vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys. Labai jaunų būna mažiau. Gabija spėjo, kad tai susiję su pramogų pasiūla ir finansinėmis galimybėmis. Moterys apskritai aktyviau dalyvauja kultūros renginiuose – eina į parodas, koncertus, teatrus, ekskursijas. Vyrai dažniausiai atlydi moteris.

Kaip Gabija stebina ekskursantus negirdėtais faktais ir istorijomis, taip ir šie kartais nustebina savo klausimais. Pavyzdžiui, ar bus šalta? „Nežinau, koks bus oras vasario 22 dieną. Niekas nežino, – gūžčioja pečiais pašnekovė. – „Tai ką darysite, jei bus šalta?“ Bus šalta tikrai, juk žiema. Jei turiu daugiau laiko, patariu lyg ir savaime suprantamą, bet neretai užmirštamą metodą: reikėtų apsirengti daugiau, svarbiausia – batai.

Dėl orų ypač baiminasi jauni žmonės. Vedu ekskursijas vaikams, jei pradinukai, tėvams gali būti daugiau kaip 30 m. Jie – pagrindinė oro bijotojų auditorija. Vaikams nešalta, jie būna aptūloti kaip meškiukai, o tėvai klausia: kas bus, jei bus šalta. Sakau: greičiau vaikščiosime. Niekada nėra buvę -30. Būna -10, bet tai žmogui išbūnama. Vasarą klausia: ką darysite, jei lis? Melsiuosi, šoksiu kokį apeiginį šokį… Skėtį pasiimsime! Stengiuosi nuleisti juokais tą nerimą.

Nėra pas mus buvę nei cunamio, nei katastrofiškai blogo oro. Dauguma žmonių dirba biuruose, jie dažnai net neturi tikrai šiltų žieminių batų. Gal ir nežino, ką reiškia būti dvi valandas lauke. Iškart pastebiu, kad batai – labai plonais padais, atėjo su sijonu, klausiu, ar nešalta. Po 5 minučių sako: ne, nešalta. Po valandos ir 5 minučių klausia: ar ilgai truks? Paprastai trunka tiek, kiek ir žadėjau pristatydama pasivaikščiojimą, tačiau su privačiais klientais, kurių irgi gausu, nes ekskursijų nori ir šeimos, ir draugų kompanijos, ir įmonių kolektyvai, į viską galima ir reikia žiūrėti lanksčiau. Kartais, jeigu labai sužvarbstame, dalį ekskursijos praleidžiame ir kavinėje.

Moterys, jei pirmą kartą ateina su suknelėmis, antrą jau būna su slidininko kelnėmis. Bet moterys dar kokius „uggs’us“ (plokščiapadžius kailinius batus – red. past.) būna apsiavusios, o vyrai – su ofisiniais batais, kelnėmis, džinsais, kurie labai traukia šaltį. Todėl žiemą stengiuosi daryti daugiau ekskursijų, kad būtų galima dažniau kur nors užeiti, pavyzdžiui, į cerkves. O atradimų yra visur, tereikia stabtelėti ir savo aplinkai bei sau skirti šiek tiek laiko.“