Seserys Beata NICHOLSON (41) ir Odeta BLOŽIENĖ (39) 2020-uosius ilgai prisimins kaip išbandymų kupinus metus. Odetą, Beatą ir šios vyrą Tomą siejantis šeimos verslas – tai „Beatos virtuvė“ ir restoranai „Jurgis ir Drakonas“ bei „Brooklyn Brothers“. Viešojo maitinimo sričiai virusas smogė bene labiausiai, tačiau šeimai išsilaikyti padėjo ryžtas, optimizmas ir net juodžiausią minutę nedingstantis noras padėti kitiems.
Odeta, kokie jums turėjo būti 2020-ieji, jei nebūtų ištikusi pandemija?
Turėjo būti smagūs ir geri: mes buvome sutaupę pinigų investicijoms, planavome restoranų augimą, dairėmės naujų patalpų. Pradėjome daugiau dirbti su įmonėmis, plėtėme naują verslo kryptį – darbuotojų maitinimą darbo vietose. Ir visiškai nesitikėjome, kad situacija susiklostys taip, jog darbuotojai staiga dings iš darbo vietų (šypteli). Pamenu, kovo 10-ąją mudu su vyru turėjome skristi į Ispaniją: su būriu draugų ruošėmės apkeliauti šalį motociklais. Motociklai nuskrido į Barseloną dar vasarį, aš susitariau su Beata, kad prižiūrės mūsų vaikus, jau beveik lipome į lėktuvą... Tačiau Pietų Europoje prasidėjo neramumai – ir likus porai valandų iki skrydžio nusprendėme, kad nebeskrisime. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai buvo geriausias sprendimas: Lietuva paskelbė karantiną, aš privalėjau vadovauti griūvantiems verslams, staigiai priimti sprendimus ir uždaryti restoranus. Psichologiškai tas laikas buvo labai sunkus: ką tik planavome augimą, o teko išvis užsidaryti... Tiek nežinomybės ir liūdesio niekada nebuvau patyrusi: pamenu, vos ne verkdama į automobilį kroviau produktus iš restorano Kaune, dar bandžiau guosti darbuotojus: „Žiūrėsime, kas bus“, o kur žiūrėti – pati nežinojau. Mes tiesiog niekada nebuvome susidūrę su tokia situacija.
Kaip jums dar kilo minčių kažkam padėti? Juk kai pačiam blogai, atrodo, mažiausia, ko gali norėti, – tai paremti kitą...
Man atrodo, sunkiomis akimirkomis svarbiausia nesustoti ir veikti toliau. Su Beata ir Tomu svarstėme, ką daryti: juk sandėliuose turime daugybę šviežių produktų, nes savo aštuoniuose restoranuose buvome įpratę pamaitinti šimtus svečių. Viską uždaryti gal būtų buvęs lengviausias sprendimas, bet man jis pasirodė pats tragiškiausias: tai atrodė absoliuti pabaiga, tarsi viskas, ką per septynerius metus sukūrėme ir kuo tikėjome, būtų buvę nubraukta vienu mostu. Tuo metu šalyje jau pasklido pagalbos šauksmas iš gydytojų ir bičiulė mestelėjo mintį: „O jūs nenorėtumėte padėti medikams?“ Žinoma, norėtume. Norėjosi užimti savo darbuotojus, kad neliktų neviltyje: pamaniau, kad medikų maitinimas jiems pasirodys prasmingas darbas, palaikys jų dvasią, suteiks pasitenkinimo. Labai greitai susitarėme su Santarų klinikomis, Lazdynų ligonine, Kauno klinikomis – ir pradėjome visus nemokamai maitinti.
Tai pastebėjo žiniasklaida, ši mūsų veikla sulaukė didelio dėmesio – o tada ėmė dėtis nuostabūs dalykai. Neįsivaizduojate, kiek gavau žinučių su siūlymais padėti: man rašė iš įvairiausių įmonių, siūlė pakuočių, maisto produktų... Rašė net visai mažyčiai verslai: „Jei važiuosite į ligoninę, gal galite užsukti – mes įduosime šakočių medikams?..“ Neliko nuošalyje ir mūsų didieji klientai: pasisiūlė mums mokėti, kad ir toliau maitintume medikus. Tuo niūriu laikotarpiu pagaliau įžvelgiau šviesą: mačiau, kaip darbuotojai džiaugiasi tuo, ką daro, kaip didžiuojasi įmone, kurioje dirba. Tai padėjo mums išgyventi pirmąją krizę.
Kai karantinas baigėsi, lengviau atsikvėpėte?
Visgi vasarą neužmigome ant laurų: planavome, ką galime padaryti, kad būtume pasiruošę panašioms krizėms. Gal galėtume daugiau svečių aptarnauti be kontakto? Įdiegėme savitarnos barus, daugiau orientavomės į maisto išvežiojimą. Nepamiršome, kad žmonės mėgsta naujienas: kūrėme naujus meniu. Iš tiesų ruošėmės naujajai bangai, keitėme darbo procesus, kad taptų efektyvesni.
Galėtumėte tapti pavyzdžiu kitiems maitinimo verslams, kaip išlikti sunkiomis sąlygomis?
Nedrįsčiau taip teigti: man visuomet atrodo, kad galėjau ką nors padaryti geriau. Esame vidutinė įmonė, finansiniai mūsų ištekliai riboti. Per krizę sudeginome visus investicijoms skirtus pinigus, sukaupėme daug skolos valstybei: sąžiningai ją grąžiname, nors mums tikrai nelengva, nes esame priklausomi nuo kasdienės apyvartos. Tačiau sugebėjome ir prisitaikyti. Dalis mūsų darbuotojų yra prastovose, o dalis perkvalifikuoti: padavėjai dirba išvežiotojais, restoranų vadovai dirba su klientais. Užsakymų išsinešti maistą tikrai daugiau negu anksčiau.
Kaip manote, kokia savybė verslininkui reikalingiausia tokiu įtemptu metu?
Labai svarbu gebėti kuo greičiau įvertinti situaciją ir priimti sprendimą. Neneigsiu, buvo akimirkų, kai jaučiausi pametusi šaltą protą: atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga... Tokiais atvejais gera turėti į ką atsiremti, su kuo pasitarti. Man lengviau, nes turiu stiprų kolektyvą, superoptimistišką seserį, kuri bet kurioje situacijoje sugeba įžvelgti ką nors gero. Mudvi iš prigimties optimistės: galvojame, kad ir kas nutiks – pasaulis vis tiek judės į priekį ir, jeigu žvelgsi pozityviai, tas gėris grįš. Aš neturiu didelės verslo patirties – anksčiau dirbau tik banke, o Beatos išvis neįmanoma pavadinti verslininke: mes tiesiog užsiimame mėgstama veikla ir vertiname ilgalaikius gerus santykius su žmonėmis. Na, šie metai buvo blogi, bet laikui bėgant padėtis tikrai pasitaisys, taps tokia, kokia buvo, o gal net geresnė. Mes tuo tikime.⦿