Sylvesteris Stallone ketina atsisveikinti su savo garsiuoju Vietnamo veteranu Džonu Rembo

Abejonių dėl paskutinės visada yra – šiandien kiną maitina perdirbiniai, tęsiniai, priešistorės ir nukrypttemės. Beje, net jei pats aktorius ir filmo scenaristas išties nusprendė pralieti paskutinį kraują, kas draudžia kokiam nors veikliam prodiuseriui perpirkti vardą ir vėl grąžinti herojų į gyvenimą. Juolab sagos teisės jau ėjo iš rankų į rankas: 1997 metais bankrutavusi nepriklausoma prodiuserių bendrovė „Carolco Pictures“ pardavė jas „Miramax“.

Kas dvidešimt metų užauga nauja žmonių karta, o Rembo – kelių generacijų herojus: „Rembo. Pirmas kraujas“ pasirodė 1982 metais. Stallone, tada jau paragavęs Rokio šlovės, priėmė režisieriaus Tedo Kotcheffo pasiūlymą perskaitęs scenarijų per savaitgalį. Įdomu, kad personažas galėjo būti visiškai kitoks – prodiuseriai svarstė Steve’o McQueeno kandidatūrą, bet nuspręsta, kad šis per senas. Beje, Stallone nuo pat pirmosios juostos – ir vienas iš scenaristų: aktorius sakė, kad jo prašymu buvo perrašyta Davido Morrellio knygos pabaiga ir filme Rembo negauna kulkos!

Kai kurie kritikai aiškino, kad siužetas apie Vietnamo karo veteraną, stojantį prieš visą policijos nuovadą ir savavaliaujantį šerifą, – neįtikinamas. Bet žiūrovų nereikėjo įtikinti – istorija ir Stallone herojus liūdnomis rudomis akimis patiko taip, kad juosta tris savaites buvo populiariausia Šiaurės Amerikoje, be to, ją lydėjo finansinė sėkmė: 47 milijonus dolerių kainavęs filmas uždirbo 125 milijonus. Ką jau kalbėti apie jo įtaką kovinių filmų žanrui: „Rembo“ ir Rembo – vieno žmogaus galios karo mašina, kaip jį vadino, diktavo kanonus, o 2008-ųjų žurnalo „Empire“ 500 geriausių visų laikų filmų sąraše ši juosta užėmė 253-iąją vietą.

Po trejų metų išėjęs tęsinys „Pirmas kraujas. II dalis“ grąžino Džoną į Vietnamą gelbėti amerikiečių belaisvių, sudoroti ištisos armijos ir demaskuoti negarbingo politiko. 44 milijonų dolerių biudžeto filmas pelnė daugiau kaip 300 milijonų (sėkmingiausias rembiados rodiklis), buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią garso efektų montažą ir... įvertintas keturiomis „Auksinėmis avietėmis“: tapo blogiausia metų juosta, Stallone – vėl blogiausiu aktoriumi, Jamesas Cameronas – blogiausiu scenaristu, o jaunesnysis Sylvesterio brolis kompozitorius Frankas Stallone – blogiausios dainos „Peace in Our Life“ kūrėju.

1988 metais trečiasis „Rembo“ scenaristų valia nuvedė personažą į Afganistaną. Nekorektiškas, bet – faktas: JAV tada rėmė mudžahedus, kurie buvo mažesnis blogis nei sovietai... Biudžetas – 58–63 milijonai dolerių, uždirbti 189 milijonai. Ir dar viena „Auksinė avietė“ Stallone; jis tikras rekordininkas, turintis jų ketvertą ir nominuotas keturiolika kartų.

„Rembo III“ buvo paskutinis filmas, kuriame Richardas Crenna (1976–2003) vaidino Rembo vadą pulkininką Semą Trautmaną. Po dvidešimties metų pasirodžiusi ketvirtoji juosta, pavadinta tiesiog „Rembo“, skirta aktoriaus atminimui.

Kino spauda skaičiavo, kad 2008-aisiais filme „Rembo III“ žuvo 236 žmonės, – be abejonės didžiąją dalį tikrai blogų vyrukų paklojo žilstantis ir raukšlių išvagotas, bet formos neprarandantis herojus – sudorojo ištisą kariuomenės būrį; įdomu palyginti: pirmojoje juostoje jis pats išties nenužudo nieko, antroje žuvo 69, trečioje – 132 žmonės... Ne tik kritikai pastebėjo, kad Stallone vaidina vis geriau, tačiau beribis žiaurumas pykina, o ne verčia žavėtis herojaus narsa.

Jau andainykštis Stallone sprendimas ištraukti personažą iš istorijos ir pensijos (po Afganistano įvykių praėjus 20 metų Džonas Rembo ramiai gaudė gyvates ir vertėsi valčių nuoma Tailande) buvo netikėtas. Antra vertus, archetipinių herojų visada trūksta, o ir filmą lydėjo sėkmė, jei neskaičiuotume Mianmaro valdžios sprendimo uždrausti filmą kaip kenkiantį šalies reputacijai (užtat opozicija paskelbė „Rembo III“ kone politiniu manifestu).

Prieš „Paskutinio kraujo“ premjerą prielaidų irgi netrūko. Ilgą laiką Stallone kalbėjo, kad jo herojus pagaliau ras ramybę, – ir vargu ar turėjo galvoje gyvenimą Arizonos fermoje, kur prasideda nauja ir asmeninė istorija: jos vingiuose Rembo sutinka porą šimtų blogų vyrukų ir jiems paskutinįkart parodo savo meną.

Interviu „Sky News“ aktorius sakė, kad šį „Rembo“ rengėsi filmuoti prieš vienuolika metų, bet kaip tik tada tuometinėje Birmoje prasidėjo didžiulis pilietinis karas ir herojus vėl atsidūrė Pietų Azijos džiunglėse. Dabar jis tiesiog grįžta prie tos istorijos ir senų dekoracijų, filme esama sąsajų ir su dviem pirmosiomis juostomis: Rembo kovoja ne tik su karteliu, globojančiu prekybą moterimis, bet ir su potrauminio streso sindromu. Vienas filmo šūkių – „Kiekvienas turi ne vieną kovą“.

Be abejonės, ekrane daug ugnies, sprogimų, ginklų (ir garsusis lankas iš „Pirmojo kraujo. II dalies“), monologų apie mirtį, kerštą ir vienatvę: „Noriu parodyti, kad net Rembo nebegali būti vienas, jam reikia kito žmogaus, jam reikia meilės.“

„Jie praliejo pirmąjį kraują. Jis pralies paskutinį“, – skelbia kitas filmo reklamos šūkis. Bet pavasarį Kanuose aktorius išsitarė, kad ir toliau vaidins Džoną Rembo, jei tik „Paskutinį kraują“ lydės sėkmė. Taigi, dėl epiteto paskutinė saga negali būti tikras. Juolab įžengęs į aštuntąją dešimtį aktorius ekrane atrodo kaip ir anksčiau įtikinamai. Na, taip – daugiau raukšlių ir mažiau plaukų (apskritai tai pirmasis filmas, kuriame Rembo – ne ilgaplaukis), bet kūnas tvirtas ir ranka nedreba. Ir nors rizikingose scenose jį keitė bent keli dubleriai, vaidmeniui rengėsi taip pat rimtai, kaip ir pirmąkart. „Būdamas tam tikro amžiaus visai neprivalai jo jausti. Kilnokite svarmenis, smūgiuokite!“ – rašė Stallone instagrame, pradėjęs treniruotes prieš „Paskutinį kraują“.